Psichologė – apie kalėdinį metą: „Kuo mažiau skubos – tuo daugiau vidinės ramybės“

Neretai mūsų emocijos būna sumišusios. Tai dažniausiai priklauso nuo to, kaip mes suvokiame, kas tuo metu su mumis ir mūsų gyvenimu vyksta. Vieniems šventinis laikotarpis kelia džiaugsmą, pakylėjimą, norą gera nuotaika dalintis. 

Tai dažniausiai jaučia ekstravertiški žmonės, kuriems patinka judesys, šurmulys, bendravimas, o intravertiškiems žmonėms šventės gali kelti daugiau įtampos nei laimės, nes jie privalo išeiti iš savo komforto zonos ir nusiteikti bendrauti, bent jau su artimiausiais giminaičiais. 

Žmonėms, turintiems su kuo švęsti, dažniausiai šventės – džiaugsmas, kasdienybės paįvairinimas. Vienišiems arba išgyvenantiems neseną netektį šventinis laikotarpis gali būti kančia. Paminėjau tik keletą aspektų, jų gali būti daugybė, kiekvienas žmogus turi skirtingą poreikį, požiūrį, galimybes ir pan. 

Šventinio laikotarpio eigoje nuotaikos taip pat gali kisti, nes pradžioje apima laukimo, planavimo, pasiruošimo malonumas, o šventėms baigiantis, suprantame, kad žiema su tamsos skraiste dar tik įsibėgėja, o smagiausias laikotarpis praėjo – teks kantriai laukti pavasario, kuris dar tolokai.

Todėl nuotaika nukrinta, žmonės dažniausiai didžiausią malonumą patiria ne tiek iš pačių švenčių, kiek iš kažko gero laukimo proceso, nes tame yra vilties. 

Šventėms baigiantis ši aura išsisklaido, todėl apima liūdesys. Visgi emociškai sveiki žmonės su tuo gana nesunkiai susitvarko, nes geba rasti, kas galėtų džiuginti ir toliau.

Psichologė Sonata Vizgaudienė

Kokie būtų jūsų patarimai – kaip „save pakrauti“? 

Visų pirma, patarčiau atrasti šventės prasmę sau, ankstokai pradėti planuoti ir ramiai laikytis plano.

Palikite pakankamai laiko visiems ritualams, kuriuos norite daryti, galbūt tai:

• namų puošimas,
• dovanų įsigijimas ar jų pagaminimas,
• laiškų rašymas,
• refleksija apie šį metą ir save,
• kažko naujo įvedimas į šį laikotarpį.

Taip pat svarbu pagalvoti apie gerus darbus ir aukas, nes pagalba kitiems teikia prasmės ir vidinio pasitenkinimo, o tai taip pat pakrauna. Kuo mažiau skubos, neapgalvotų pirkinių ir sprendimų, tuo daugiau vidinės ramybės.

Kaip nepersistengti tame skubėjime, triukšme ir dovanų ieškojime? Į ką labiausiai susikoncentruoti, kad „neišsibarstytume“?

Sveikiausia būtų gerokai iš anksto mokėti planuoti tiek šventinį laikotarpį, tiek pačias šventes. Jei iš anksto suplanuotume, nupirktume ar pagamintume dovanas, aiškiai žinotume, kada ir ką ruošdamiesi šventėms darome – tai galėtų būti visai malonu. 

Vertėtų nepamiršti, kad labiausiai įsibėgėjame Advento laikotarpiu, kai visai mūsų prigimčiai tai netinka. To galime nesieti su religija, tiesiog šaltuoju ir tamsiuoju metų laikotarpiu svarbu pailsėti, ramiai pareflektuoti apie savo gyvenimą, daugiau pabūti su šeima, leisti kūnui ir sielai atsigauti. 

Jei visą gruodį „prasidraskome“, nenuostabu, kad išsisekiname, pasilpsta ne tik kūnas, bet ir psichika. Sveika ruoštis šventėms sąmoningai, suvokiant, kas man svarbu, ko aš tikrai noriu, kas galėtų padėti sukurti nuoširdžią šventinę nuotaiką. 

Kiekvienam tai gali būti skirtingi dalykai, kažkam svarbu puoselėti tradicijas, tai perduoti vaikams, kitiems – galbūt tiesiog pailsėti, atsigauti, pabūti su artimaisiais. Kuo geriau į save įsiklausysime ir elgsimės, kaip tikrai norime, tuo švenčių laukimas bus jaukesnis metas. 

Pagalvokime, ką tikrai norime padaryti, kad pajustume šventes: kažkam tai gali būti namų puošimas, kai kam – ypatingesnio, to laikotarpio maisto ruošimas, kažkam – dovanų gaminimas arba rinkimas ir pan. 

Ir darykime ne todėl, kad reikia, o todėl, kad norime, nes tai kuria šventę širdyje. Jei darysime viską iš inercijos (nes reikia), aišku, kentėsime ir keiksnosime. 

Kiekviena diena – maža šventė, tik kitokia.

Tik nepamirškime, kad mes renkamės, kaip gyvename. Galime rasti daugybę pasiteisinimų, kodėl skubame, neturime laiko ir pan. Bet prisiminkime, kad taip patys renkamės. Visada galima kitaip.

Yra teigiančių, kad šventės – kažkokia nesąmonė, kad jos nereikalingos. Taip sakantys, tikėtina, gerokai traumuoti galimai ankstyvoje vaikystėje, tad reikėtų paieškoti, kaip tai įveikti, nes šventės atsisakymas – gynybinis elgesys, kuris maskuoja tikrąsias tokio elgesio priežastis ir tai laime „nekvepia“.

Ką patartumėte žmonėms, ypatingai tiems, kurie jaučiasi vieniši šiuo laikotarpiu, o gal net neturi, su kuo sutikti šventes?

Vienišiems žmonėms šventės gali būti liūdnesnis metas, nes šventimas dažniausiai siejamas su bendryste. Visgi, jei nėra kitos galimybės ir tenka švęsti vieniems, nes gyvenimas klostosi visaip, svarbus vidinis nusiteikimas. 

Juk nuo mūsų priklauso, kaip pasirinksime matyti dalykus, galime dėl vienatvės jaustis liūdni, panirti į neigiamas emocijas ir kentėti, bet galime nuspręsti kurti šventinę nuotaiką aplinkoje ir širdyje.

Tad siūlyčiau, jei tik įmanoma, pasiruošti, pasipuošti ir švęsti, kad ir vieniems:

• pasiruošti mėgiamo skanaus maisto, jei leidžia galimybės,
• pasivaikščioti ten, kur gražu, kur daugiau žmonių,
• susiplanuoti pasiklausyti patinkančios muzikos ir pan.

Tinka bet koks šventinis scenarijus, kad tik maloniai nuteiktų.

Pošventinis laikas neretai būna dar liūdnesnis, nes, rodos, nebėra ko laukti, viskas baigiasi. Kaip tą liūdnumą nugalėti, kaip išmokti gyventi ir džiaugtis tuo, kas vyksta dabar.

Dabar daug kalbama apie sąmoningą gyvenimą dabartyje, nes tik ją jaučiame. Iš esmės kiekvieną dieną turėtume vertinti kaip ypatingą, nes šiame gyvenime turime gavę ribotą dienų skaičių, bet dažnai apie tai pamirštame.

Šventinės dienos nuo paprastų skiriasi tik kitokiais maloniais ritualais, svarbiais kasdienybei ir gyvenimo etapams įprasminti, pabūti kartu su artimaisiais, priminti, kokie vieni kitiems esame svarbūs.

Visos kitos dienos turi turėti savą prasmę, jei gyvename turiningą gyvenimą, žinome, ką ir kodėl darome, rūpinamės savimi ir artimaisiais, siekiame prasmingos kasdienybės šeimoje, profesijoje. Kiekviena diena – maža šventė, tik kitokia.

Jei kažkokiu būdu neįsiprasminame, tada, gaila, bet švaistome kiekvieną mums duotą dieną, kuri nebegrįš. Tuomet po švenčių jaučiame, liūdesį, nerimą, gal net baimę, jei kasdienybėje esame nelaimingi.

Kartais po švenčių žmonės jaučia palaimą, kad jos baigiasi, tai ženklas, kad nemokama planuoti ir švęsti, arba artimieji „užkrečia“ neigiamais jausmais, bet kokiu atveju, šis jausmas – akivaizdi nuoroda, kad reikia kažką keisti, kitaip darysitės panašūs į Grinčus.

Gebantys pajusti švenčių dvasią, maloniai praturtina savo kasdienybę, tad verta mokytis švęsti.

Surasti psichologą ar psichoterapeutą galite paspaudę čia.