Kai artumas gąsdina: kaip atpažinti ir suprasti vengiantį prieraišumo tipą santykiuose

Vengiantis prieraišumo tipas dažnai pasireiškia subtiliai, todėl jį atpažinti nėra paprasta. Iš pirmo žvilgsnio toks žmogus gali atrodyti labai savarankiškas, racionalus, netgi emociškai stabilus. Jis geba priimti sprendimus, tvarkytis su kasdieniais iššūkiais ir atrodo, kad jam nereikia kitų pagalbos. Tačiau šis išorinis tvirtumas dažnai slepia gynybinį mechanizmą – emocinį atsiribojimą, kuris padeda išvengti artumo ir pažeidžiamumo.

Asmens sveikatos klinikos psichologas Karolis Didžiokas pastebi, kad vengiančio prieraišumo tipo žmogus santykiuose vengia rodyti savo pažeidžiamumą ar emocijas, dažnai labiau vertina savo nepriklausomybę, autonomiškumą nei abipusį ryšį. Tokie žmonės linkę išlaikyti emocinį atstumą, net jei jiems rūpi partneris – tai būdas apsisaugoti nuo galimo skausmo ar atstūmimo.

„Šiam žmogui kyla sunkumų pasikliauti kitais, dažnai bando išspręsti problemas vienas, taip pat jam gali būti sunku suprasti ir įvardinti savo jausmus ir poreikius“, – sako psichologas.

Pasak jo, vengiantis prieraišumo tipas santykių pradžioje dažnai pasireiškia kaip emocinis rezervuotumas, kuris gali būti klaidingai suprastas kaip pasitikėjimas savimi ar net paslaptingumas. Toks elgesys gali sužadinti smalsumą, atrodyti intriguojantis, o emocinis šaltumas – kaip ramybė ir stabilumas

„Vis dėlto vėliau tokiam asmeniui pasiekti gilesnio artumo pasidaro sunku, nes tai asocijuojasi su grėsme, tuomet gali prasidėti atsitraukimas, emocinis užsidarymas ar net realaus pagrindo neturinti kritika kitam asmeniui“, – teigia specialistas.

Vidinis konfliktas: meilės troškimas ir baimė ją priimti

K. Didžiokas akcentuoja, kad vengiančio prieraišumo tipo žmogų lydi paradoksas – meilės ir artumo poreikis yra įgimtas ir niekur nedingsta, tačiau šiam poreikiui išpildyti kyla sunkumų, nes artumas asocijuojasi su grėsme – galimybe būti sužeistam, prarasti kontrolę ar patirti atstūmimą. Šie prieštaringi jausmai gali sukelti daug vidinio nerimo, todėl žmogus instinktyviai renkasi atsitraukimą, net jei gresia prarasti santykį, kurio slapta ilgisi.

Šios asociacijos ištakas psichologas įžvelgia ankstyvoje vaikystėje, kai tėvai ar globėjai nesuteikė pastovaus emocinio palaikymo, nepriėmė vaiko jausmų ar net baudė už jų išreiškimą. Tokiose aplinkose vaikas išmoksta, kad rodyti emocijas – nesaugu, o artumas pavojingas. Todėl suaugęs žmogus, turintis vengiantį prieraišumo tipą, kuria santykius, kuriuose emocinis atstumas tampa apsaugos priemone

„Šių žmonių gynybos strategijos yra orientuotos į pažeidžiamumo mažinimą, tai pasireiškia emociniu atsitraukimu ir atstumo palaikymu, perdėtu savarankiškumo poreikiu, toks žmogus santykyje gali versti kaltę kitam (projektuoti), kad išvengtų akistatos su savo vidinėmis žaizdomis, – aiškina psichologas. – Dažnai toks partneris pradeda nesąmoningai nuvertinti kitą ir ieškoti jo ydų tam, kad galėtų pateisinti ar racionalizuoti savo atsitraukimą.“ 

Emocinis chaosas santykyje: kai vienas vejasi, o kitas bėga

Be abejo, toks elgesys paveikia ir santykių dinamiką. Pasak K. Didžioko, tokiame santykyje dažnai gali pasireikšti dideli svyravimai. Vengiantis partneris dažnai svyruoja tarp artumo ir atsitraukimo – vieną akimirką jis atrodo artimas, o kitą – emociškai neprieinamas. Toks elgesys sukuria nestabilumo jausmą, kuris gali kelti nerimą, nesaugumą ir net emocinį išsekimą kitam partneriui.

„Kita dinamika yra, kai vienas partneris vis siekia artumo, bet vengiantis nuolatos atsitraukia – kitaip tariant, vienas vejasi, o kitas bėga“, – sako psichologas.

Tokioje situacijoje partneris, kuris siekia ryšio, gali jaustis tarsi nuolat kovojantis už santykį, o tai ilgainiui sukelia emocinį nuovargį. Tuo tarpu vengiantis partneris jaučia spaudimą ir dar labiau atsitraukia, taip susidaro užburtas ratas, iš kurio sunku ištrūkti be sąmoningo darbo su savimi.

Be abejo, gyvenimas su vengiančio prieraišumo tipo partneriu gana komplikuotas, nes, pasak specialisto, kyla daug neaiškumo apie tarpusavio ryšį, santykis gali jaustis trapus ir paviršutiniškas.

Dėl riboto artumo ir intymumo partneris gali jausti emocinio ryšio stygių, dažnai pradeda kaltinti save, kad kažką ne taip daro. „Apskritai tokį santykį gali lydėti nerimas, nepakankamumo jausmas, tvirto pagrindo nejautimas, kaltės jausmai“, – vardija psichologas.

Ne „gelbėti“, o suprasti: emocinis balansas santykyje

K. Didžiokas akcentuoja, kad santykyje su vengiančiu partneriu nereikėtų primygtinai versti kalbėtis apie jausmus, nes tai gali sukelti dar didesnį pasipriešinimą: „Svarbu gerbti žmogaus ribas, nes toks prieraišumas neatsirado veltui – tai išgyvenimo strategija.“

Pasak specialisto, tokio partnerio nereikia bandyti įtikinėti ar prašyti būti atviresniam, geriausia yra bandyti suteikti pakankamai erdvės ir saugumo, kad asociacija tarp artumo ir nesaugumo pradėtų mažėti.

„Taip pat svarbu nesistengti „gelbėti“ kito, nes tam, kad įvyktų pokytis, pats žmogus turi jo norėti“, – pabrėžia K. Didžiokas.

Psichologas atkreipia dėmesį, kad tokiame santykyje svarbu išlaikyti savo emocinį balansą, ypač kai pasireiškia staigus partnerio atsitraukimas. Jo nuomone, tai padaryti gali padėti geresnis savęs pažinimas – svarbu įsivardinti, kiek atstumo santykyje yra priimtina ir kiek sunku toleruoti.

„Taip pat yra svarbu pastebėti, ar neperimi emocinio uždarumo modelio iš partnerio, čia būtina gebėti naviguoti tarp empatijos kitam ir savęs tausojimo“, – aiškina psichologas.

Kelias į brandų ryšį: ar galima išmokti artumo

Vis dėlto K. Didžiokas pabrėžia, kad tvirti santykiai su vengiančio prieraišumo partneriu yra įmanomi, tik, kaip ir kiekviename santykyje, taip ir šiame, svarbu abiejų pusių indėlis ir darbas. Santykis gali tapti augimo erdve, jei abu partneriai pasiryžta tyrinėti savo emocinius modelius ir kurti saugią erdvę pokyčiui.

Pasak specialisto, vengiantis asmuo turėtų matyti ir tyrinėti savo prieraišumo tipą, tam gali padėti savistaba ar darbas terapijoje. Kitam partneriui jis pataria nepamesti savo stabilumo tokiame santykyje. „Iš esmės toks santykis gali tapti labai brandus, jei abi pusės priima bei gerbia vienas kito ribas ir dirba su savo gynybomis“, – sako psichologas.

Pasak jo, vengiantys partneriai gali pasikeisti – išmokti artumo. Tam labai gali padėti terapija, dirbant su pažeidžiamumo toleravimu ir aiškinantis vaikystės santykių schemas.

„Tokio darbo esminis įsisąmoninimas yra tai, kad artumas nebūtinai gali reikšti kontrolę, baimę ar skausmą“, – pabrėžia K. Didžiokas.

Asmens sveikatos klinikoje dirba patyrusi vaikų ir paauglių bei suaugusiųjų psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų komanda. Visi specialistai turi medicinos išsilavinimą ir konsultuoja Vilniuje bei Klaipėdoje. Klinikos partneris – VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“, teikiantis paslaugas Palangoje, Panevėžyje, Grigiškėse ir Šalčininkuose.