Gydytoja – apie vaikų šlapinimosi sutrikimus: pagrindinės to priežastys ir kaip elgtis tėvams

Kas yra vaikų šlapinimosi sutrikimas ir kaip atpažinti, kad tai jau yra bėda, o ne tik netyčinis vaiko pasišlapinimas naktį ar dieną?

Vaikų šlapinimosi sutrikimas – tai nesugebėjimas išlaikyti šlapimo dienos ar nakties metu. Iki trejų metų amžiaus tai yra visiškai normalu. Vaikai iki trejų metų amžiaus mokosi sulaikyti šlapinimąsi ir šlapintis laiku atitinkamoje vietoje, t.y., atsiradus norui šlapintis, vaikas apie tai pasako ir žino, kad reikia nueiti iki tualeto ar puoduko.

Bėda yra tada, kai vaikas, vyresnis nei trejų metų amžiaus, šito padaryti dar nesugeba ir šlapinasi ne tik į lovą naktimis, bet ir dienos metu į kelnaites.

Sauskelnių dėvėjimas iki 5 metų amžiaus neretai yra laikomas norma. Bet reikia suprasti – kuo vėliau jų atsisakoma, tuo ilgiau vaikui užtruks išmokti šlapintis savarankiškai nadojantis tualetu.

Lygiai taip pat yra ir su naktiniu šlapinimusi. Jeigu iki 5 metų amžiaus (berniukams – iki 7 m.) tai yra tarsi normalus dalykas, vyresniam vaikui jau turi būti pilnai susiformavęs grįžtamasis ryšys tarp šlapimo pūslės ir galvos smegenyse esančių centrų, valdančių šlapimo pūslę. Jeigu to nėra, vaikas šlapinasi miego metu į lovą.

Tai jau nėra gerai, todėl pirmiausia vaiką reikia visapusiškai ištirti ir, atmetus kitas organines patologijas, dėl kurių gali būti nesulaikomas šlapimas, pradėti jį mokyti išlaikyti šlapimą nakties metu bei, esant poreikiui, taikyti medikamentinį gydymą ar kitas priemones.

Kokio amžiaus vaikams ši problema pasireiškia dažniausiai?

Remiantis tyrimų duomenimis, vaikų dieninio šlapimo nelaikymo dažnis siekia apie 5–15 proc. Sulig kiekviena amžiaus grupe, atvejų skaičius mažėja. Šlapimo nelaikymo dažnis nakties metu:

• 5–6 metų amžiaus vaikams siekia 15–20 proc.
• 8–10 m.: 6–10 proc.
• 11–13 m.: 4–5 proc.
• 14–16 m.: 2–3 proc.
• 17–18 m.: 1–2 proc.

Kodėl atsiranda šlapinimosi sutrikimų vaikystėje?

Šlapinimosi sutrikimai gali būti funkciniai (nesuformuoto įpročio pasekmė) ir patologiniai (organizmo, tam tikrų organų ir jų funkcijų sutrikimo pasekmė).

Dažniausiai pasitaiko naktinis šlapinimosi sutrikimas, mat išmokti nakties metu išlaikyti šlapimą yra sunkiau nei dienos metu, ypač tuomet, jeigu vaikas labai kietai įmigęs ir nesugeba laiku prabusti bei nueiti iki tualeto – jis tiesiog nieko nejaučia. Šiuo atveju yra labai svarbus biologinis grįžtamasis ryšys tarp galvos smegenų ir šlapimo pūslės.

Taip pat yra svarbus genetinis ryšys. Yra nustatyti keli genai, kurie turi įtakos naktinio šlapinimosi į lovą problemos atsiradimui. Jeigu abu tėvai vaikystėje turėjo naktinės enurezės problemą, tuomet rizika jų vaikams taip pat turėti šią problemą padidėja iki 77 proc. Jei naktinė enurezė vargina tik vieną iš tėvų – rizika turėti šią problemą vaikams mažėja iki maždaug 43 proc. Palyginimui – įprastai naktinė enurezė pasireiškia apie 15 proc. vaikų, kurių tėvai niekada neturėjo problemų su šlapimo nelaikymu nakties metu.

Ką tėvai turėtų žinoti ir į ką atkreipti dėmesį?

Tėvai gali pastebėti, jog kažkas yra ne taip, pavyzdžiui, kai vaikas, turintis pilnai susiformavusius šlapinimosi ir tuštinimosi įgūdžius, dienos ar nakties metu staiga pradeda tuštintis ir šlapintis ne laiku ir ne vietoje.

Kita dalis vaikų, nepaisant tėvų indėlio į mokymą šlapintis ir tuštintis į puoduką, niekada neturėjo šių susiformavusių įgūdžių. Taip pat verta paminėti, kad vaikams labai būdingas šlapinimosi užlaikymas dienos metu, o tai daro didelę įtaką šlapimo nelaikymo atsiradimui.

Kalbant apie šlapinimosi dažnumą, jeigu vaiko šlapinimasis į lovą nakties metu pasitaiko nuo 1–2 kartų per mėnesį iki 1–2 kartų per savaitę ar dažniau, taip pat reikėtų atkreipti į tai dėmesį. Penkiamečiui vaikui tai gali būti normalu, bet vyresnis vaikas jau turi būti sausas ir turi sugebėti šlapimą sulaikyti iki tol, kol nukeliaus į tualetą.

Ką reikėtų tėvams daryti, sužinojus, kad vaikas turi šlapinimosi sutrikimų? Kaip kalbėtis su vaiku ir kur kreiptis pagalbos?

Pirmiausia tėvai neturėtų pykti ant vaiko. Labai svarbu išlaikyti kantrybę ir suprasti, kad vaikas kartais nelabai gali kontroliuoti savo problemą, ypač nakties miego metu, be to, kartais vaikams stinga motyvacijos.

Turint šlapinimosi sutrikimą, vaikas turi būti įvertintas gydytojo specialisto. Pirmiausia reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, o prireikus papildomos konsultacijos, vaikas gali būti nukreipiamas pas vaikų urologą arba nefrologą. Išsiaiškinę vaiko šlapimo sutrikimo priežastį specialistai paskirs gydymą, kuris pirmiausia pradedamas nuo režimo koregavimo. Tai konservatyvus gydymas.

Dažniausiai vaikai, ypač vyresnio amžiaus, supranta savo bėdą, bet jiems būtina paaiškinti viską paprastai ir aiškiai. Svarbu laiku jiems padėti keisti tam tikro elgesio įpročius, kurie turi įtakos šiam sutrikimui. Labai svarbu, kad ir tėvai tą suprastų. Yra atvejų, kai problemą sunku spręsti ne dėl vaiko, o jo tėvelų nuostatų ir įsitikinimų.

Koks taikomas gydymas ir kokios savipagalbos priemonės rekomenduojamos?

Dažniausiai pradedama nuo konservatyvaus gydymo, kai pacientas ir jo tėvai yra mokomi teisingo dienos šlapinimosi ir skysčių suvartojimo režimo, taip pat yra paaiškinama, kaip reikia šlapintis ir ko būtina vengti.

Jeigu matoma, jog šios priemonės nėra pakankamai veiksmingos, galima taikyti ir tam tikrą medikamentinį gydymą. Jei ir to nepakanka, padeda grįžtamojo ryšio terapija, arba vaikas yra hospitalizuojamas ištyrimui, nes kartais reikia detaliau įvertinti būklę ir išsiaiškinti, kodėl taikant gydymą nėra gaunamas teigiamas efektas.