Vaikas patyrė galvos traumą: kaip suteikti pirmąją pagalbą ir kokių klaidų vengti

Kas yra galvos trauma (ar bet koks galvos sumušimas laikomas trauma)?

Galvos trauma – tai bet kokio tipo galvos kaip kūno dalies sužalojimas, ją veikiant tiesioginėmis jėgomis. Pradedant nagrinėti galvos traumas, pirmiausia reikėtų atskirti du labai panašius, bet tuo pačiu ir labai skirtingus terminus – galvos trauma ir galvos smegenų trauma.

Tiesioginė jėga, nukreipta į galvos sritį, suformuos galvos traumą, bet nebūtinai tai bus galvos smegenų trauma. Kita vertus, visos galvos smegenų traumos yra tuo pačiu ir galvos traumos. Be abejo, pati dažniausia galvos trauma visose žmonių amžiaus grupėse yra galvos sumušimas. Todėl kalbant apie lengvas galvos traumas, dažniausiai ir pagalvojame tiesiog apie „gumbą, nesėkmingai atsitrenkus į spintelės kraštą“.

Kokios apskritai būna vaikų galvos traumos ir kokios pasitaiko dažniausiai?

Vaikų amžiuje galvos traumų įvairovė atitinka suaugusiųjų galvos traumų spektrą – skiriasi tik dažnis. Kaip ir suaugusiųjų, taip ir vaikų grupėje pačios dažniausios galvos traumos – sumušimas su ar be odos nubrozdinimo ir galvos žaizdos. Kadangi vaikai yra labiau nenustygstantys vietoje ir tuo pačiu neatsargūs, jie santykinai (lyginant su suaugusiais) patiria galvos traumas dažniau, tačiau jos santykinai dažniau būna lengvos.

Nerastume nė vieno vaiko, kuris užaugo be „gumbo kaktoje“. Priešingai nei suaugę pacientai, vaikai, patyrę lengvas galvos traumas, dažniau apsilanko ligoninių Priėmimo-skubios pagalbos skyriuose dėl dviejų esminių priežasčių:

1. Tėvams neramu („neduokdiev, kažką pražiūrėsime“);
2. Net ir po paprasto galvos sumušimo vaikams pasireiškianti simptomatika dažnai būna labiau išreikšta nei galvos sumušimą patyrusio suaugusio asmens, pvz., į spintelės kampą galvą sutrenkęs vyras nusikeiks, pasikasys kaktą ir nueis toliau darbuotis, o panašaus pobūdžio galvos traumą patyręs vaikas verks, skųsis „stipriu“ galvos skausmu ir dažnai pykinimu, „taps kažkoks keistas“, mieguistas ir pan. Tokie simptomai vaikams pasireiškia tiek dėl anatominių galvos (ir galvos smegenų) ypatybių, tiek dėl psichologinių aspektų.

Kitos paminėtinos rimtesnės galvos traumos, kurios diagnozuojamos vaikams (pagal dažnį):

• galvos smegenų sukrėtimas,
• kaukolės skliauto (rečiau – pamato) lūžiai, kurie gali būti linijiniai ir impresiniai (įspaustiniai),
• epidurinės hematomos (kraujosrūvos tarp kietojo galvos smegenų dangalo ir kaukolės vidinio paviršiaus – vaikų amžiuje jos susiformuoja, kaip taisyklė, dėl po traumos lūžusios kaukolės),
• difuzinis aksoninis galvos smegenų sužalojimas (jam susiformuoti reikalinga didelės energijos įtaka, pavyzdžiui, eismo įvykio metu, kritimo iš labai didelio aukščio ir pan.).

Kuo skiriasi galvos sumušimas ir galvos smegenų sukrėtimas?

Tiek vienu, tiek kitu atveju pacientui, atlikus galvos kompiuterinę tomografiją, jokių anatominių pakitimų galvos smegenyse nerasime (nors tai dažnai tėvams būna nesuprantama). Kitaip sakant, tiek po galvos sumušimo, tiek po galvos smegenų sukrėtimo smegenys vaizdiniuose tyrimuose bus „švarios“. Taip yra dėl to, jog galvos smegenų sukrėtimas – funkcinis galvos smegenų pažeidimas (liaudiškai tariant, kaukolėje šiek tiek pasikratė smegenys).

Remiantis medicinos literatūra, kiekvieną galvos smegenų sukrėtimą lydi sąmonės netekimo faktas. Tačiau praktiškai suprasti ar tiksliai perteikti šį faktą dažnai būna sunku: sąmonės netekimas painiojamas su sumirgėjimu/aptemimu akyse, arba priešingai – nesuvokiama, jog būna trumpam prarandama sąmonė, ir galvojama, jog tai tiesiog atminties sutrikimų padarinys.

Kalbant apie sąmonės netekimo faktą, labai svarbu atskirti – ar sąmonė buvo prarasta iš karto po traumos („tikrasis“ sąmonės netekimas), ar pacientas dar prieš traumą nualpo (dėl tam tikrų priežasčių) ir dėl to krisdamas sužalojo galvą. Sąmonės praradimas (nualpimas) prieš galvos traumą nėra traktuojamas kaip potrauminis sąmonės netekimas.

Naujagimiais ar kūdikiams yra būdingi kvėpavimo sulaikymo (afektiniai-respiraciniai) priepuoliai, kurie tėvų yra dažnai painiojami su sąmonės netekimu. Tiesioginė provokuojanti šių priepuolių priežastis – įvairūs veiksniai (pavyzdžiui, galvos ar kitos kūno vietos trauma), sukeliantys skausmą, baimę, nepasitenkinimą. Jie kyla dėl trumpalaikio deguonies trūkumo smegenyse vaikui „užsiverkus“ ir trumpam sulaikius kvėpavimą, o ne dėl tiesioginio trauminio galvos smegenų pažeidimo.

Kalbant iš praktinės pusės, pacientui, hospitalizuotam į stacionarą po įvykusios galvos traumos be „tikrojo“ sąmonės praradimo fakto, kuriam skauda tik sumuštą galvos vietą (bet gal net Ibuprofeno neprireikė), šiek tiek pykina, bet po kelių valandų jau sunku jį nulaikyti, jam lekiant žaisti į žaidimų kambarį, bus priskirta diagnozė –galvos sumušimas.

Ir priešingai: pacientui, hospitalizuotam į stacionarą po įvykusios galvos traumos (dažniausiai po „tikrojo“ trauminio sąmonės netekimo), kuriam stipriai skauda visą galvą, pykina, keliskart nusivemia, sunku tiksliai papasakoti traumos aplinkybes, jo nedomina jokie žaidimai, reikia ne tik Ibuprofeno tabletės, bet dažnu atveju ir lašinės infuzijos, o sveikimas užtrunka ilgiau nei 1-2 dienas, bus priskirta diagnozė – galvos smegenų sukrėtimas. 

Kokio amžiaus vaikai dažniausiai patiria galvos traumas ir kokioms aplinkybėms esant paprastai jos įvyksta?

Galvos traumas patiria visi vaikai: nuo kūdikių, kurie dar nenulaiko galvytės, iki 17-mečių. Priklausomai nuo amžiaus, skiriasi ir traumos aplinkybės. Naujagimiai ir kūdikiai dažniausiai galvos traumas patiria nukritę nuo lovos, vystymo stalo ar iškritę iš nešyklių.

Pirmieji savarankiški žingsniai yra susiję su nuvirtimais bėgant ar užkliuvus, tuo pačiu ir kritimais nuo įvairių baldų. Vaikui augant traumų priežastimis gali būti: batutai, laipynės, sūpynės, karstyklės, dviratukai, paspirtukai ir kt. Jei vaikas lanko kokį nors sporto būrelį ar aktyviai sportuoja per kūno kultūros pamoką, turbūt nepavyks išvengti galvos traumos. 

Didelę įtaką galvos traumų aplinkybėms daro sezoniškumas: žiemą jos patiriamos slidinėjant, čiuožinėjant ar tiesiog nesėkmingai paslydus ant ledo, o vasarą galvos traumos patiriamos nukritus nuo dviratuko, paspirtuko, batuto ir pan.

Pakankamai retos, bet tuo pačiu ir vienos sunkesnių galvos traumų vasarą – šokant į vandenį ant galvos, nes jos dažnai būna susijusios ne tik su galvos sužalojimu, bet ir su kaklo slankstelių lūžiais (kas gali sąlygoti dalinio ar visiško paralyžiaus atsiradimą).

Gerokai retesnės vaikų galvos traumos – dėl patirto smurto, eismo įvykių ar kritimo iš didelio aukščio (netyčia ar bandant nusižudyti). Džiugina tendencija dėl vis saugesnės vairuotojų elgsenos kelyje, tačiau didelės kinetinės energijos sukeltos traumos yra susijusios su rimtais galvos smegenų sužalojimais ir blogesnėmis prognozėmis.

Kada prireikia operacinio gydymo?

Galvos srityje po patirtos traumos susiformavusios žaizdos chirurginį sutvarkymą būtų galima priskirti prie „mažųjų operacijų“ (ypač tada, kai mažam vaikui prireikia bendrinės nejautros dėl amžiaus, arba kai žaizda didelė, komplikuota).

Rimtesnis (tikrasis) operacinis gydymas po galvos traumos reikalingas tuomet, kai yra stipriai sužalojamos smegenys. Niekada neprireiks operuoti galvos po galvos sumušimo, nubrozdinimo, galvos smegenų sukrėtimo ar linijinio kaukolės lūžio (be kietojo galvos smegenų dangalo pažeidimo).

Impresiniai (įspaustiniai) kaukolės lūžiai dažniausiai yra operuojami (ypač jei lūžgaliai yra pasislinkę daugiau nei per kaulo storį), nes traumos metu įlūžęs ir pasislinkęs kaulas dažnai pažeidžia kietojo galvos smegenų dangalo vientisumą (rizika patekti infekcijai) ir/ar pačias galvos smegenis. 

Visos kraujosrūvos, kurios po traumos susiformuoja galvos smegenyse (ar tarp kaukolės ir smegenų), papildomai užima kaukolės tūrį. Kaukolės ertmė yra ribota ir papildomai užimtas tūris pradeda kenkti galvos smegenims (smegenys ir kraujosrūva pradeda nebesutilpti kaukolėje), todėl esant kliniškai ir vaizdiškai (po atlikto galvos kompiuterinės tomografijos tyrimo) reikšmingai kraujosrūvai, svarbu kuo greičiau operacinėje atverti kaukolę ir pašalinti išsiliejusį kraują.

Retais atvejais (pavyzdžiui, po galvos smegenų kontuzijų ar difuzinio aksoninio galvos smegenų sužalojimo, kuris dažnai išprovokuoja galvos smegenų tinimą) prireikia skubos tvarka į paciento smegenis implantuoti vidinį kaukolės slėgį fiksuojantį daviklį: po implantavimo nepavykstant vaistais išlaikyti vidinio kaukolės slėgio normos ribose, kartais prireikia darkart skubos tvarka operuoti ligonį ir pašalinti dalį jo kaukolės kaulo, kad tindamos smegenys turėtų vietos plėstis.

Šiais laikais nė viena operacija nebus atliekama prieš tai neatlikus vaizdinių galvos tyrimų. Dažniausiai vaikų amžiuje po patirtos galvos traumos atliekamas vaizdinio tyrimo metodas – galvos rentgenogramos. Šis tyrimas yra greitas (vaikui neprireikia bendrinės nejautros), neskausmingas ir sukeliantis santykinai nedaug apšvitos.

Pagrindinis šio tyrimo minusas – jo metu nematomos galvos smegenys. Jei gydytojas, Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje apžiūrėjęs vaiką po patirtos lengvos galvos traumos, nemato indikacijų atlikti galvos kompiuterinę tomografiją, tuomet atlieka rentgenogramą ir, esant reikalui, hospitalizuoja pacientą į skyrių stebėjimui.

Dažniausiai to ir pakanka ne tik nustatyti diagnozę, bet ir pacientui pasveikti. Retais atvejais (kai paciento būklė skyriuje negerėja arba blogėja), atsiranda indikacijų atlikti galvos kompiuterinę tomografiją. Šis tyrimas užima daugiau laiko (kai kuriais atvejais pacientui prireikia bendrinės nejautros) ir sukelia gerokai daugiau apšvitos ne tik galvos smegenims, bet ir visam kūnui.

Tačiau esminis šio tyrimo privalumas – jo metu galima vizualizuoti galvos smegenis ir po traumos įvykusius pokyčius galvoje bei smegenyse. Taigi, priimant sprendimą dėl tyrimo metodo paskyrimo gydytojui visuomet reikia pamatuoti naudos ir rizikos santykį: nesinori „apšvitinti“ paciento dėl „šventos ramybės“ ar siekiant turėti kuo tikslesnę diagnozę čia ir dabar, bet tuo pačiu nesinori praleisti rimtesnio galvos smegenų sužalojimo (į kurį šią akimirką nei pagal traumos aplinkybes, nei pagal vyraujančią simptomatiką nėra panašu), kuriam gali prireikti ir skubesnio operacinio gydymo. 

Kokia būtų pirmoji pagalba įvykus galvos traumai? Ką tėvai turėtų žinoti ir kada jau vykti į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių?

Įvykus galvos traumai, pirmiausia reikia vaiką nuraminti, paguosti, paglostyti. Kol vaikas yra išsigandęs, verkiantis ir besiblaškantis, nepavyks išsiaiškinti patirtos galvos traumos masto. Kai vaikas aprimsta, reikia jį atidžiau apžiūrėti ir stengtis išsiklausinėti šiuo metu jaučiamus simptomus: kur ir kaip skauda, ar pykina, ar nesutriko atmintis, ar nesvaigsta galva, ar neima miegas ir t.t.

Vaiką klausinėjant apie jaučiamus simptomus, reikėtų jį nugabenti į saugią aplinką, ant sumuštos vietos pridėti šaltą kompresą, o susiformavusias žaizdas sutvarstyti. Jei vaikas skundžiasi skausmu tik sumuštoje galvos vietoje, jokių žaizdų nestebima, jį lengvai pykina, bet vėmimas neatsiranda, vaikas išlieka žvalus ir po keliolikos minučių jau ieško jam patinkančios veiklos, tuomet nuo skambučio 112 ar paciento gabenimo į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių galima susilaikyti.

Atminkite – net jei ir viskas gerai, bent 4-6 valandas po traumos reikėtų aktyviai sekti mažojo paciento būklę. 

Kviesti greitąją medicinos pagalbą arba patiems skubiai pristatyti vaiką į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių (pagal galimybes, įvertinus paciento būklę ir nuotolį iki artimiausios ligoninės) reikia tuomet, jei po traumos pasireiškė bent vienas ar keli iš šių požymių:

• vaikas neteko sąmonės,
• tapo dezorientuotas, sumišęs, vis klausinėja to paties,
• jam sutriko atmintis,
• tapo mieguistas,
• skundžiasi stipriu visos galvos skausmu,
• ėmė vemti, trūkčioti,
• jam sutriko kalba, galūnių ar akių judesiai,
• pasikeitė vaiko jutimai,
• išsiplėtė vienos ar abiejų akių vyzdžiai,
• pastebėjote susiformavusią galvos srities žaizdą ar didelį (ir didėjantį) gumbą.

Trys esminės tėvų klaidos, patyrus vaikui galvos traumą:

1. Pagrindinė klaida su kuria, laimei, yra susiduriama vis rečiau – blogai besijaučiančiam vaikui iš karto po galvos traumos leisti eiti miegoti, arba dar blogiau – pasiūlyti jam migdomųjų arba raminamųjų medikamentų. Mat vaikui miegant galima nepastebėti anksčiau paminėtų simptomų, tuo pačiu prarandamas laikas pacientui suteikti medicininę pagalbą (ypač jei tuo metu vyksta palaipsnis kraujavimas į galvos smegenis ir pacientui reikia operacijos nedelsiant).
2. Kita klaida – nekreipti dėmesio į patirtą galvos traumą ir toliau leisti vaikui užsiimti aktyvia veikla, nesekant jo būklės. Bent valandai po galvos traumos reikėtų neleisti vaikui užsiimti aktyvia veikla (batutai, karstynės, dviračiai, paspirtukai ir t.t.), naudotis telefonu, kompiuteriu ir pan., tuo pačiu akylai sekti jo būklę.
3. Dar viena svarbi klaida – po galvos traumos vaikui neduoti vaistų nuo skausmo (neva jie užmaskuos simptomatiką). Leidus įsiskaudėti galvai, dažnai tuo pačiu yra išprovokuojamas pykinimas ar vėmimas, bendras silpnumas, mieguistumas ir pan. Svarbu pabrėžti, kad, pavyzdžiui, Ibuprofeno tabletė neužmaskuos po galvos smegenų sužalojimo išsivysčiusios simptomatikos, bet galvos skausmą po galvos sumušimo įveikti padės.

Pastaruosius keletą metų yra stebima tendencija vaiką, patyrusį galvos traumą, pristatyti į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių „dėl viso pikto“, „vaikas tapo kažkoks keistas“, nes tėvams buvo neramu. Be abejonės, atvežus tokį vaiką po galvos traumos, kuris atvykęs į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių jau niekuo nebesiskundžia, neberanda, kuri galvos vieta buvo sumušta, o gal net ir apskritai apie galvos traumą pamiršo, tik gaišinamas brangus medikų laikas.

Kita vertus, verta vadovauti „auksine“ galvos traumų taisykle: geriau perdėtas tėvų dėmesys ir atsargumas, nei į ligoninę laiku nepristatytas vaikas su besiformuojančia galvos smegenų kraujosrūva.

Užsiregistruoti konsultacijai pas gydytoją neurochirurgą galite manodaktaras.lt platformoje, paspaudę čia.