Psichologė – apie „Squid Game“: „Svarbiausia nepalikti vaiko vieno su trikdančia informacija“
Portalo manodaktaras.lt kalbinta „SOS vaikų kaimų“ Kompetencijų centro vadovė, vaikų ir paauglių psichologė Rūta Vyšniauskė sako, jog tėvai turi būti kaip galingas filtras, padedantis vaikui atskirti esmę nuo nereikšmingų detalių, realybę nuo išgalvotos tikrovės.
Vaikų ir paauglių psichologė Rūta Vyšniauskė
Gal galite paaiškinti šį fenomeną, kuo vaikus ar paauglius taip traukia šis filmas, nestokojantis žiaurumo ir smurto?
Sveika vaiko raida yra neatsiejama nuo nuolatinio tyrinėjimo, stimuliacijos ir naujovių ieškojimo – mūsų smegenys yra užprogramuotos reaguoti į viską, kas yra ryšku, nauja ir turi emocinį krūvį. Vaikai stebi ir atkartoja įvairius elgesio modelius, kuriuos mato savo aplinkoje – tokiu būdu jie mokosi, kaip veikia pasaulis bei žmonių santykiai.
„Squid game“ serialas yra paveikus ir labai įtraukiantis – net jo nemačiusius vaikus įvairūs serialo elementai pasiekia per socialines medijas ar bendraamžius. Vaikai yra kaip mažos kempinės, kurios sugeria viską.
Geroji žinia ta, jog jie visada „išveikia“ turinį, kuris jiems nėra iki galo suprantamas – tai suteikia šansą įsikišti suaugusiems. Pastebėję, kas vyksta su vaiku, jie gali inicijuoti pokalbį, padėti vaikui atskirti tinkamus ir netinkamus elgesio modelius bei įsisavinti gautą informaciją prasmingu būdu.
Koks šio filmo pavojus jaunesnių vaikų psichikai? Geriau drausti ar tinkamai paaiškinti?
Būtent, paauglių psichika jau pakankamai išsivysčiusi, jog jie atskirtų realybę nuo fantazijos. Jaunesni vaikai jau vien dėl raidos ypatumų nėra pajėgūs to padaryti.
Žinoti ir valdyti turinį – pagrindinė suaugusiųjų funkcija. Draudimas yra tik graži iliuzija, vaikų į šiltnamį nepatalpinsime, informacijos srautai tiesiog per dideli.
Svarbu yra neužsimerkti prieš realybę ir joje aktyviai dalyvauti – kalbėti su vaiku, kartu kelti klausimus, skatinti vaiko kritinį mąstymą ir gebėjimą atsirinkti, kas yra tinkama ir kas ne. Svarbiausia nepalikti vaiko vieno su painia ir trikdančia informacija.
Jei vaikas jau pažiūrėjo šį serialą, apie ką ir kaip tėvai turėtų kalbėtis su vaikais?
Prieš pradedant bet kokius gilesnius pokalbius, ypatingai svarbu sukurti vaikui saugumą. Kalbėkite, kai turite tam laiko, nesate pavargę ir susierzinę – itin svarbus Jūsų tonas ir kūno kalba.
Pasikalbėkite apie tai, jog šis serialas yra išgalvotas (pvz. kad lėlė žudikė iš tiesų neegzistuoja). Jokiu būdu nekaltinkite vaiko už smalsumą.
Užduokite atvirus klausimus, pavyzdžiui:
- Kas šiame seriale tau įdomiausia?
- Kuris veikėjas labiausiai patinka ir kodėl?
- Kokius jausmus tau kelia šis serialas?
- Papasakok daugiau apie tai.
Naudokite sakinius pirmu asmeniu, pvz. „Man neramu, kaip šie žaidimai gali tave paveikti – noriu, kad būtum saugus ir nepamirštum, jog vieni su kitais turime elgtis švelniai ir draugiškai“.
Pasinaudokite proga pasikalbėti apie vertybes: apie smurto nepriimtinumą, apie bendravimą su silpnesniais už save, apie gebėjimą ieškoti įvairių problemų sprendimų ir paprašyti pagalbos.
Pagrindinė tėvų žinutė vaikui turėtų būti – „tu nesi vienas, aš visada šalia“. Tėvai turi būti kaip galingas filtras, padedantis vaikui atskirti esmę nuo nereikšmingų detalių.
Kaip apskritai vaikų psichiką veikia smurtinės temos filmai ar socialinės medijos?
Susidurti su smurtu bet kokia forma yra trikdanti patirtis tiek vaikui, tiek suaugusiam. Ji kelia sumaištį, baimę ir didelį nesaugumą, priverčia suabejoti žmonių geranoriškumu ir pasaulio teisingumu, skatina gynybiškumą, iškreipia santykių suvokimą.
Kuo daugiau smurto matome, tuo nesaugesni jaučiamės, tuo labiau pasąmoningai patys esame linkę labiau saugotis ir vietoj santykių ir atvirumo rinktis galios poziciją – nes jei esi galingas, galbūt tavęs tai nepalies.
Vaikai su pasauliu dar tik pažindinasi, todėl yra itin pažeidžiami ir atviri – daugelį dalykų jie priima už gryną pinigą, ypatingai, jei šalia nėra sąmoningų ir prieinamų suaugusių, kurie padėtų atsirinkti.
Nuo pavienių atvejų neapsaugosime, bet nuoseklus besikartojantis smurtinis turinys (ar juo labiau smurto patyrimas) iškreipia vaiko suvokimą apie pasaulį, žmones ir santykius. Taip pat tai kelia stiprias stresines reakcijas, išreguliuoja vaiko emocinę būklę, taip pat gali paveikti ir fizinę sveikatą: miegą, apetitą, sukelti psichosomatinius negalavimus.
Kaip tėvams atpažinti galbūt pasikeitusį vaikų elgesį?
Pasikeitęs vaiko elgesys arba emocinė būklė visada turėtų būti signalas tėvams pasigilinti, kas vyksta. Naujos baimės, dirglumas, padidėjęs nerimas, įtampa, miego ar valgymo sunkumai, naujos baimės, mediciniškai nepaaiškinami fiziniai skundai ar elgesyje atsiradę smurto elementai – visa tai yra vaiko pagalbos šauksmas.
Traumų psichologai pabrėžia – vaiką neretai sutraumuoja ne pati patirtis, o tai, kad jis ją turėjo išgyventi vienas. Vaikai kartais net nesugalvoja pasipasakoti apie savo baimes ar nerimą, kartais tiesiog neranda tam žodžių.
Kuo geriau tėvai pažįsta savo vaiką ir geba atpažinti jo pasikeitusias emocijas, tuo daugiau šansų yra įsikišti laiku ir padėti vaikui „suvirškinti“ sudėtingas patirtis taip, kad jos neturėtų ilgalaikių pasekmių.
Surasti psichologą ar psichoterapeutą ir užsiregistruoti konsultacijai galite platformoje manodaktaras.lt, paspaudę čia.
