Psichologė – apie santykius poroje: kaip elgtis, kai ima erzinti partnerio įpročiai

Žmogus yra egocentrinė būtybė. Į pasaulį mes žvelgiame „per savo žiūronus“ ir kartais susireikšminame tiek, jog pasakę kažkokią frazę dar kelias dienas galvojame, kaip tai galėjo suskambėti, o iš tiesų visi jau seniai tai pamiršo. Ką aš tuo noriu pasakyti? Būtent tai, jog kai mus apima įsimylėjimo euforija, mes visiškai pamirštame apie save, savo poreikius, norime pilnai aukotis dėl meilės objekto, esame pasiruošę viskam lyg tikri altruistai. 

Ar tai gali tęstis amžinai? Kur dingo tikroji žmogaus prigimtis? Ogi viską užblokavo hormonai, kurie išsiskiria žmogaus organizme, užplūdus įsimylėjimo jausmui, tie patys hormonai užblokuoja ir loginį mąstymą. Partneris atrodo idealus, be jokių trūkumų, dėl jo galėtum kalnus nuversti, nesvarbu, kad draugai ar kiti artimieji dėl kažko perspėja, mano asmeninė situacija visada atrodo išskirtinė. Kam to reikia? Tam, kad žmogus įjungtų giminės pratęsimo instinktą. Tuo pačiu tai ir yra atsakymas, kodėl tai nerealu visam gyvenimui, nes instinktui realizuoti gamta duoda apie dvejus metus, o po to tie hormonai nustoja gamintis. 

Turbūt esate girdėję pasakymą, kad meilė trunka apie 2–3 metus. Bet turiu jį šiek tiek pataisyti – įsimylėjimas trunka dvejus metus. Apie meilę šiuo atveju kalbėti dar anksti. Po įsimylėjimo mes grįžtame į tikrovę ir imame reikalauti savo natūralių teisių, pavyzdžiui, pradedame rodyti, kad yra ir kiti poreikiai, pvz., laiko leidimas su draugais, o ne tik su partneriu. Nė vienas iš mūsų nesame visiški altruistai, to ir nereikia, nes tam, kad kažkiek savęs duotume kitam žmogui, mes pirmiausiai turime turėti, ką duoti. Tas turėjimas atsiranda iš meilės sau. 

Įsimylėjimas yra tai, ko mes kontroliuoti negalime ir jis nereikalauja pastangų, mes tiesiog įsimylime ir dažnai negalime paaiškinti, kodėl. Kaip dažnai mes įsimylime netinkamu laiku ir netinkamą žmogų. Tuo tarpu meilė yra sąmoningas veiksmas.

Po įsimylėjimo ateina kitas žingsnis – kartu su partneriu mokytis mylėti. Mes trokštame sąmoningo partnerio pasirinkimo, patvirtinimo, kad jis mane myli tokį, koks aš esu, o ne kokį mane įsivaizduoja. Tokia meilė reikalauja valios ir pastangų, abipusio darbo ir noro pažinti vienas kitą.

Šeimos psichologė Agnieška Kašinska

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria pora, jau įsibėgėjus santykiams ar pradėjus gyventi kartu?

Nustojus gamintis „laimės“ hormonams, žmogus tarsi grįžta į realybę. Sugrįžta visi poreikiai, kurių jis netenkino įsimylėjimo laikotarpiu, pvz.: laiko leidimas su draugais, futbolas, skaitymas ir pan. Tuomet partneriai lyg iš naujo pradeda pažinti vienas kitą, pradeda matyti trūkumus, reikšti savo poreikius ir norus, kurie iki šiol buvo primiršti. 

Tuomet prasideda mokymasis būti kartu. Būtent tokiame etape dažnai poros stringa. Partneriai nesupranta, kodėl anksčiau savaime buvo taip viskas lengva, o dabar abu tarsi pradėjo bendrauti skirtingomis kalbomis. Pradeda erzinti smulkmenos, tokios kaip nenuleidžiamas klozeto dangtis arba kodėl nesijaučiu mylimas.

Kaip elgtis, kai partneriai poroje negali susitaikyti su kito silpnybėmis ar erzinančiais įpročiais? Ką reikėtų daryti, kad santykiai išliktų?

Pirmiausia reikia kalbėtis apie kiekvieno poreikius. Labai svarbu, kad ilgalaikėje perspektyvoje mūsų poreikiai būtų tenkinami. Apie tai reikia kalbėtis ir daug kalbėtis. Labai dažnai žmogus tiesiog jaučia, kad kažkas yra ne taip, bet negali įvardinti, kas ne taip. Šiuo atveju jis neįsisąmonina savo poreikių. Jis nežino, kokie yra jo poreikiai, ko jis nori iš savo partnerio.

Už tą žinojimą mes esame atsakingi patys. Todėl turime dirbti su savimi ir pažinti save. Kaip žinia, psichoterapija padeda greičiau tą pasiekti.

Dažnai nesąmoningai poroje norime vienas kitą pakeisti, „atversti“, kaip mums atrodo teisingai. Kodėl taip nutinka?

Kodėl taip yra? Nes labai dažnai yra taip, kad kitame žmoguje mes ieškome savęs papildymo, pvz., jei aš esu ramus, mane žavi energingas partneris, arba, jei aš nemoku juokauti, žavi partneris, turintis gerą humoro jausmą. 

Dažnai žmogus jaučia, kad kažkas yra ne taip, bet negali to įvardinti, nes neįsisąmonina savo poreikių ir nežino, ko nori iš savo partnerio.

Bet kas įvyksta po tam tikro laiko? Tai, kuo mes žavėjomės, pradeda mus erzinti. Kodėl? Pasąmoningai barame save, kad man tai nepavyksta. Taigi, turime atkreipti dėmesį, į kurias savybes mes rezonuojame ir pasiklausti savęs, ar taip nėra dėl to, kad giliai viduje pats sau priekaištauju. Mūsų partneris labai dažnai tampa mums veidrodžiu.

Kas stiprina ir silpnina poros/ šeimos santykius?

Pirmiausiai supratimas, kad santykiams taip pat svarbu skirti pastangų ir investicijų, o ypač tada, kai gimsta vaikai. Vesdama seminarus porai rekomenduoju kartais palikti vaikus su aukle arba seneliais tam, kad jie galėtų pabūti dviese, ir priimti tai kaip būtinybę, o ne egoizmo išraišką. 

Kaltės jausmas dėl to, kad vaikai yra ne su jumis, visiškai čia nepriimtinas, nors dažnas taip jaučiasi, ypač jauni tėvai.

Koks yra signalas, kad jau reikėtų pasikonsultuoti su porų psichologu, kad nebūtų per vėlu? 

• Kai jautiesi, kad tavo meilės rezervuaras tuščias, kai santykiai nedaro tavęs stipresniu, o tik atima energiją, vadinasi, kažkas yra ne taip. Sveiki santykiai yra tada, kai partneriai vienas kitam pildo meilės rezervuarą. Jei to žmogus negauna poroje, jis gali pradėti ieškotis kitur.
• Kai pora pastebi, kad užstrigo, o situacijos kartojasi lyg užburtas ratas. Bando kažką keisti, bet nėra rezultato. 

Tai parodo, kad reikia pagalbos iš specialisto, kuris nustatytų tikrąją priežastį bei padėtų surasti kelią sprendimo link. Besikartojančios nemalonios situacijos mums parodo, kad mums nepavyksta jų tinkamai išspręsti, turime elgtis kitaip. O kaip tai padaryti – lengiau išsiaiškinti su specialisto pagalba.