Per didelis jautrumas – gyvenimo dovana ar trukdis?
„Save atpažinti kaip neurotišką arba labai jautrų galime tada, jeigu linkstame nerimauti dėl dalykų, kurie dar neįvyko, bet baiminamės, kad įvyks, pavyzdžiui, jeigu jums atrodo, kad kaimynas į jus kažkaip kreivai žiūri, o gal nuolat baiminatės, kad šefas tuoj jus atleis iš darbo, arba mylimas žmogus nepakankamai supranta jūsų jautrią ar menišką sielą“, – paaiškino I.Žukauskaitė.
Save atpažinti kaip perdėm jautrų galite ir tuomet, jei gyvenate nuolatiniame įsižeidime, jaučiatės nesuprasti ir nepakankamai geri – to, anot pašnekovės, užtenka, kad jautrumas kaip nelaukta viešnia įsliūkintų į gyvenimą: „Tampa tarsi sunku kvėpuoti pilnais plaučiais, sunku priimti kito žmogaus kritiką arba savo nesėkmę“.
Psichologė, koučingo specialistė Ineta Žukauskaitė
Daugelis priežasčių slypi vaikystėje
Priežasčių, kodėl žmogus yra itin jautrus, anot psichologės, yra daug, tačiau pagrindinės susiformuoja dar vaikystėje. Visi vaikai yra skirtingi, turintys savo temperamentą.
„Didžiausią įtaką vaiko asmenybės, charakterio formavimuisi, žinoma, turi tėvai, nes būtent su jais vaikas praleidžia daugiausiai laiko. Jeigu gimdytojai patys yra jautrūs arba kiekvieną situaciją linkę itin sureikšminti, greičiausiai ir vaikas panašiai vertins pasaulį. Pavyzdžiui, mažyliui žengiant pirmuosius savarankiškus žingsnius, tėvai, suprantama, atidžiai stebi, kad jis nenukristų, nenusibrozdintų, tačiau nerimaudami kartu ir nesąmoningai kartoja tokias frazes, kurios vaikui tarsi užsiprogramuoja: „nebėk laiptais – nugriūsi“, „nevažiuok dviračiu, esi dar per mažas – susižeisi“ ir pan. Tokiu būdu tėvai vaikui jau kuria programas, kaip jis pasijaus suaugęs“, – pasakojo psichologė I.Žukauskaitė.
Jeigu mama arba tėtis yra ramūs ir neparodo savo išgąsčio, vaikui kaskart nugriuvus ar susižeidus, didelė tikimybė, pasak specialistės, jog vaikas net neverks, tačiau jei tėvai su pikta arba susirūpinusia veido išraiška bėga link jo, bara, vaikui formuojasi pasaulėžiūra „kas bus, jeigu bus“.
Kitas svarbus aspektas, pasak psichologės – tėvų tarpusavo santykiai. Jei vaikas mato nuolat besibarančius ir vienas ant kito šūkaujančius tėvus, pradeda bijoti ir gyventi išgąstyje, pamažu atskiria save nuo aplinkos ir galiausiai panyra į save.
„Vaikui augant, jo elgesys tampa vis labiau dėsningas. Smegenyse susiformuoja neuronų jungtys, refleksinis elgesys – išsivysto nervų ląstelės, kurios priverčia jau suaugusį žmogų reaguoti jam jau žinomu būdu į bet kokį panašų įvykį“, – teigė koučingo specialistė.
Perdėtas jautrumas „atsiliepia“ santykiams
Jautrumo atvejų yra be galo daug, bet pagrindinės problemos, pasak psichologės, slypi tarpusavio santykiuose, kai perdėm jautrus žmogus negali būti savimi, nes bijo arba negeba išgyventi nemalonių, aštrių situacijų.
„Jautrūs žmonės dažnai kreipiasi į psichologus, nes nesusitvarko su pasaulio „brutalumu“ ir „žiaurumu“. Jautriems žmonėms gaila kone kiekvieno šuniuko, kuris bastosi lauke, norisi visais rūpintis, o svarbiausia, žmonės, kurie juos supa, atrodo yra per daug storžieviai jų atžvilgiu“, – pasakojo I.Žukauskaitė.
Kada būtina ieškoti pagalbos?
Norint jautriam žmogui padėti išgyventi ir paleisti baimes, pasak psichologės, būtina keisti seną požiūrį. Nėra lengva, anot jos, senus nusistatymus, įprastą būdą reaguoti į aplinką, žmones pakeisti naujais, žmogui dar nebūdingais sprendimais ir elgesio modeliais. Tačiau, psichologės teigimu, tai būtina padaryti, nes tai leidžia pamažu tolti nuo perdėto jautrumo.
Kreiptis į psichologą I.Žukauskaitė pataria tuomet, kai pajaučiate, jog bandote reaguoti kitaip, raminti save, tačiau nepavyksta. Verta pasikonsultuoti, jeigu jaučiate, jog tapo nekomfortiška taip gyventi.
„Mano patarimas visiems itin jautriems žmonėms – svarbiausia suprasti, kad konfliktas su išore yra tol, kol turime vidinį konfliktą su savimi. Reikia pasistengti suvokti, jog įprastinė jautri reakcija į kitus arba išorę yra todėl, kad greičiausiai kažkada kažko bijojote arba jautėtės blogai. Daugeliui nelengva tai pamatyti ir suprasti, todėl visuomet verta kreiptis pagalbos“, – patarė psichologė I.Žukauskaitė.
