Logopediniai pratimai ir žaidimai – kaip tėvai gali paskatinti vaiko kalbos raidą?

Artikuliacinės mankštos

Artikuliacinės mankštos – pratimai liežuviui ir lūpoms – skirtos lavinti kalbinei motorikai. Šie pratimai daugiau skirti vaikams, turintiems kalbos sutrikimą.

„Jeigu vaikas neištaria vieno ar kito garso, reiškia, kad liežuvis atsiduria ne ten, kur turėtų būti. Tuomet darome šiuos pratimus. Pratimai skiriami pagal tai, kokį garsą tarti vaikas mokosi“, – portalui manodaktaras.lt sako logopedė A.Tamošiūnienė.

Specializuotus artikuliacinius pratimus parenka logopedas, tėvai gali vaikui priminti atlikti mankštelę namuose arba pasiūlyti atlikti bendrus pratimus liežuviui ir lūpoms.

Bendrosios artikuliacinės mankštos pavyzdžiai:

• liežuviu apvesti lūpas, dantis (skirtingomis kryptimis)

• liežuviu paliesti viršutinę lūpą, tada – apatinę

• liežuviu paliesti lūpų kampučius

• iškišti platų liežuvį, iškišti ploną

• liežuviu padaryti „dūdelę“

• caksėti liežuviu

• pūtimo pratimai

Pirštų žaidimai

Skatinti kalbos raidą galima ir žaidimo forma. Vaikams labai patinka pirštukų žaidimai – trumpos eiliuotos istorijos, pasakojamos lenkiant kiekvieną pirštą. Kaip pirštų judesiai susiję su kalbos raida?

„Kairiojoje kaktos srityje yra vadinamoji broca sritis, kuri tiesiogiai susijusi su smulkiąja motorika. Kuo daugiau juda vaiko pirštai, tuo daugiau impulsų gauna broca sritis, tuo daugiau stimulų pradėti kalbėti. Kuo daugiau juda vaiko pirštai, tuo lengviau rasti tinkamą liežuvio padėtį burnoje tariant vieną ar kitą garsą“, – paaiškina logopedė A.Tamošiūnienė.

Logopedė pataria pirštukų žaidimus žaisti nuo kūdikystės: „Visai mažiems vaikams galima paglostyti pirštukus, pakutenti, o su didesniais, jau pradėjusiais kalbėti, galima mokytis eilėraštukus. Mažas vaikas nelabai geba judinti pirštukų iš eilės. Galima paimti vaiko rankytę ir sekti pirštų istoriją, glostyti tą pirštuką, apie kurį kalbame, kutenti, pajudinti, kad vaikas geriau suvoktų kiekvieno pirštuko judesį, susipažintų su pirštų vardais – taip ir turtinamas žodynas.“

Be to, eiliuotos pirštų istorijos lavina vaiko atmintį, tartį, skatina kalbos ritmo pojūtį, plečia žodyną. „Nuo gerai išlavėjusios vaiko kalbos priklauso vaiko intelektas, socialinė ir emocinė jo raida. Nuo to priklauso ir sėkmė mokykloje“, – pabrėžia logopedė.

Kodėl svarbus taisyklingas tarimas?

Pasak logopedės A.Tamošiūnienės, vaikams iki ketverių metų būdingas fiziologinis šveplavimas, t.y. netaisyklingas garsų tarimas. Paprastai tariamas netikslus garsas arba garsas keičiamas lengviau tariamu garsu (pavyzdžiui, š keičiamas į s, r keičiamas į l ar j). Taip pat pasitaiko ir garsų praleidimo atvejų. Tačiau ketvirtaisiais-penktaisiais metais vaikai jau turėtų taisyklingai tarti daugelį kalbos garsų.

„Vaiką mokyti taisyklingo garsų tarimo svarbu dėl bendravimo sklandumo. Nereikėtų tikėtis, kad vaikas savaime išmoks taisyklingai tarti garsus. Būna ir tokių atvejų, bet dažniausiai prireikia logopedo konsultacijos. Laiku suteikus pagalbą, iki mokyklos lankymo pradžios, vaikai dažnai išmoksta taisyklingai tarti visus kalbos garsus. Sudėtingesniais atvejais, logopedo prireikia ir mokykloje“, – teigia logopedė.

Anot A.Tamošiūnienės, dėl netaisyklingo tarimo aplinkiniai sunkiau supranta vaiko kalbą, todėl gali iškilti bendravimo sunkumų: „Mokykliniame amžiuje dažnai išryškėja mokymosi skaityti ir rašyti sunkumai. Kai kurie vaikai tiesiog psichologiškai „užsidaro“ ir nebenori bendrauti.“

Netaisyklingo tarimo priežastys – ir fiziologinės

Vaikai netaisyklingai garsus taria dėl skirtingų priežasčių. Viena jų – nepakankamai išlavėję ar netikslūs liežuvio, lūpų judesiai.

„Tokiais atvejais vaikai nemoka atlikti judesio, reikalingo garsui ištarti. Tada ir prireikia logopedo konsultacijos, kurios metu vaikas mokomas atlikti kiekvieno garso mokymui tinkamą liežuvio ir lūpų mankštelę“, – sako logopedė A.Tamošiūnienė.

Pasak specialistės, netaisyklingo tarimo gali būti ir fiziologinės priežastys, pavyzdžiui, trumpas liežuvio pasaitėlis, jungiantis burnos dugną su liežuvio apačia: „Prisegtas liežuvio pasaitėlis – įgimta būklė, kai liežuvio pasaitėlis yra trumpas ir neleidžia laisvai jam judėti. Ši būklė gali trukdyti kalbėjimui. Tačiau yra ir tokių situacijų, kai vizualiai trumpas liežuvio pasaitėlis neturi įtakos liežuvio funkcijai.“

Kaip teigia logopedė A.Tamošiūnienė, sutrikimas diagnozuojamas pagal klinikinį vaizdą, vertinant liežuvio judesius, liežuvio formą judesių metu, pasaitėlio ilgį. Taip pat vertinama liežuvio pasaitėlio įtaka garsų r, s, š tarimui. Atlikus chirurginę intervenciją (liežuvio pasaitėlio pakirpimą), būtina tęsti apsilankymus pas logopedą.

Vaiko kalbos raida: į ką dėmesį turėtų atkreipti tėvai?

Logopedė A.Tamošiūnienė atkreipia dėmesį, kada tėvai turėtų sunerimti dėl vaiko kalbos raidos:

• jei 1 metų vaikas nebendrauja garsais, jei netaria garsažodžių, garsų

• jeigu 1,5 metų vaikas netaria nė vieno žodžio, nereaguoja į žodinius prašymus, pavyzdžiui, paprašius kažką atnešti, neatneša, t. y. nesupranta kalbos

• jei 2 metų vaikas netaria trumpų frazių

• jei 3-5 metų vaikas netaisyklingai taria garsus, jei jo žodynas siauras, jam sunku rišliai kalbėti, pasakoti. „Paprastai tokio amžiaus vaikai stengiasi labai greitai viską papasakoti, nuo vienos minties šoka prie kitos, sunku suprasti, ką jie nori pasakyti“, – sako logopedė.

• jei 6 metų ir vyresni vaikai vis dar netaisyklingai taria garsus, jei nepakankamai išsivysčiusi smulkioji motorika. „Tokio amžiaus vaikams smulkioji motorika turėtų būti pakankamai išsivysčiusi. Reikėtų sunerimti, jei tokio amžiaus vaikas sunkiai sukaupia dėmesį, nesidomi skaičiais, raidėmis, nesiorientuoja erdvėje, tarkime, padavus popieriaus lapą, nepasako, kur jo viršus, apačia, vidurys, jeigu sunkiai sekasi rašyti ir skaityti“, – paaiškina logopedė A.Tamošiūnienė.