Kolpitas, vaginozė, vulvitas. Išorinių lytinių organų ligos, kuriomis sergama dažniausiai
Infekcija gali patekti nuo išorinių lytinių organų, taip pat su iš gimdos ištekančiomis infekuotomis išskyromis, lytinių santykių metu. Iš išorės infekcija patenka, kai yra senų tarpvietės plyšimų po gimdymų, nusileidus makšties sienelėms (dėl senatvės), sumažėjus audinių elastingumui bei dėl atrofijos. Dar vienas galimas infekcijos kelias – dėl traumos pažeidus makšties vientisumą ar patekus svetimkūniui. Ligai išsivystyti turi reikšmės organizmo imuniteto defektai ar susilpnėjimas, bendra ar vietinė antibiotikų terapija, sisteminės lėtinės ligos (pavyzdžiui, cukrinis diabetas). Nėščiosios kolpitais serga dažniau.
Kolpitą skatina:
• susilpnėjusi kiaušidžių funkcija ir dėl to nepakankamas estrogenų kiekis organizme,
• gretutinės ligos (cukrinis diabetas, nutukimas),
• asmeninės higienos stoka, dažnas lytinių partnerių keitimas ar per dažnas makšties plovimas įvairiais šarminiais muilais, kai išplaunamos ir natūralios makšties terpės saugotojos – laktobacilos.
Kitą didelę moterų išorinių lytinių organų uždegimų dalį sudaro vadinamosios vaginozės – būsenos, kai, susidarius palankioms sąlygoms (šarminei terpei), mikroorganizmai, kurių natūraliai yra makštyje, sparčiai dauginasi ir išplinta. Patologinių bakterijų gali atsirasti 10 ar 100 kartų daugiau. Dėl to atsiranda patologinių išskyrų ir kitų klinikinių požymių: išskyros, ypač po lytinių santykių, yra nemalonaus žuvies kvapo. Rizikos veiksnys – lytiškai plintančios infekcijos – chlamidijos, mikoplazmos, ureaplazmos. Iš paprasto tepinėlio jų nustatyti negalima. Atliekami specifiniai tyrimai, paprastai tada, kai vietinis ligos gydymas nėra veiksmingas, liga kartojasi ir įtariama esant infekciją.
Vulvitas (vulvitis) – tai išorinių moters lytinių organų uždegimas. Juo dažniausiai serga mergaitės iki lytinio subrendimo ir moterys menopauzės laikotarpiu, kai kinta gonadotropinių ir lytinių hormonų pusiausvyra. Ligą gali sukelti ir asmens higienos taisyklių nesilaikymas (ypač mėnesinių metu), taip pat – įvairios išorinių lytinių organų traumos (kai patenka įvairių infekcijos sukėlėjų: stafilokokų, streptokokų, žarnų lazdelių, virusų, trichomonų, grybelių ir kt.). Vulvitas gali būti alerginės kilmės (kai nešiojami sintetiniai apatiniai baltiniai, biologiškai veiklūs skalbimo milteliai, šarminės prausimosi priemonės; gali veikti ir iš aplinkos patenkančios cheminės medžiagos, antibiotikai).
Negydomi nespecifiniai vaginitai gali būti gimdos kiaušidžių ar kiaušintakių uždegimų priežastis. Jie gali komplikuotis, o uždegimų metu atsiradusios sąaugos gali sukelti nevaisingumą.
Negydomi vulvovaginitai nėštumo metu yra rizikos veiksnys išsivystyti vadinamosioms nėščiųjų šlapimo takų infekcijoms (ŠTI) (viena jų – pielonefritas).
Sunkių vulvito komplikacijų paprastai nebūna. Negydant liga gali pereiti į lėtinę formą, kurios gydymas daug ilgesnis ir sudėtingesnis.
Daug dėmesio tiek sergant įvairiomis vulvos ligomis, tiek ir esant vulvos gleivinės išsausėjimui bei uždegimui, taip pat jų profilaktikai turėtų būti skiriama tinkamoms higienos priemonėms. Priemonės, skirtos kasdienei sveikos odos priežiūrai – šarminis muilas, dezodoruoti prausikliai, kvapnūs įklotai – nėra pritaikytos kasdienei intymiajai moterų higienai.
Kadangi makšties pH yra rūgštesnė nei sveikos odos, visos priemonės, subalansuotos sveikai odai, keičia makšties pH ir pažeidžia natūralų apsauginį makšties gleivinės sluoksnį. Todėl ilgalaikis išorinių lytinių organų prausimas sveikai odai subalansuotomis higienos priemonėmis gali sukelti makšties gleivinės išsausėjimą ir netgi uždegimą. Sveika intymi higiena ypač aktuali nėščioms moterims, kai bet koks makšties sudirginimas yra nepageidautinas ir netgi pavojingas. Specialiai intymiai higienai skirtų priemonių pH nekeičia makšties rūgštinės terpės, be to, jos dažnai yra pa-pildytos įvairių augalinių ekstraktų.
Natūralus moters intymių gleivinių rūgštingumas gali pakisti ir dėl sintetinių apatinių drabužių.
