Kaip kalbėti su vaikais apie negalią turinčius žmones?
Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos projektų vadovė Marta Lenktaitė socialines paskaitas apie Dauno sindromą kavinėje „Pirmas blynas“ veda nuo 2019 m. Jos yra skirtos moksleiviams. Su vaikais ji kalbasi apie tai, kokius jausmus patiria žmonės, kai šalia jų yra „kitoks“ žmogus, nebūtinai turintis Dauno sindromą, galbūt kitą negalią.
Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos projektų vadovė Marta Lenktaitė.
„Dažnai išryškėja tai, kad vaikai jaučiasi šiek tiek nepatogiai, nes nežino kaip reikia elgtis šalia žmonių, kurie turi negalią – ar jiems reikia padėti? Jei taip, tai kaip? Ar jie nori, ar jiems reikia mūsų pagalbos? Su mažaisiais paskaitos dalyviais viską aiškinamės žaidimo forma, su vyresniaisiais vyksta atvira diskusija. Tačiau ir vieni, ir kiti dažniausiai pripažįsta, kad jie jaučiasi nepatogiai arba bijo tų dalykų, apie kuriuos neturi informacijos, žinių, tad mano paskaitos tikslas ir yra suteikti informacijos, kad visi nepatogūs jausmai, neteisingi mitai, kurie vis dar vyrauja mūsų visuomenėje išnyktų. Ar bent jau sumažėtų“, – pasakoja Marta.
Paskaitos metu ji pirmiausia patikrina vaikų žinias, ką jie žino ar yra girdėja apie Dauno sindromą (DS), tokiu būdu supranta, į ką labiau turėtų atkreipti dėmesį. Pasak M.Lenktaitės, daugelis mokinių apie šį sindromą žino mažai arba iš vis nieko nežino. Tačiau dažniausiai visi mano, kad tai yra liga.
„Pirmiausia išsiaiškiname, kad tai nėra liga, o DS turintys žmonės neserga – jie turi genetinį sutrikimą. Vėliau kalbame apie tai, kaip tas genetinis sutrikimas atsiranda bei kokią įtaką padaro žmogui. Pavyzdžiui, kodėl žmonėms su DS gali būti sunkiau rašyti ar aiškiai kalbėti. Tam, net žaidžiame žaidimą su zefyrais, kad galėtų kiekvienas pajusti, ką reiškia, kai kalbėti aiškiai: nors ir stengiesi, ne visada pavyksta“, – įspūdžiais dalinasi asociacijos projektų vadovė.
Kavinėje „Pirmas blynas“ vyksta socialinės paskaitos apie Dauno sindromą.
Kada netinka juokauti
Martai yra tekę išgirsti, kaip paskaitoje bręstantys vaikai, bando „pajuokauti“, sakydami: „Marta, žinokit pas mus klasėje visi Daunai“.
„Tos paskaitos ko gero niekada nepamiršiu. Tą kartą itin daug diskutavome, kaip šioje situacijoje, išgirdus tokį „juokelį“ turėtų jaustis mama, neseniai pagimdžiusi vaiką su Dauno sindromu, juk mes ne visada žinome aplinkybes žmonių, kurie mus supa. „Juk tu nežinai, gal vaiką su Dauno sindromu auginu ir aš“ ir mano širdis dabar plyšta. Arba kaip turėtų jaustis „Pirmo blyno“ darbuotojai, kurie tave aptarnauja. Situacija nebuvo maloni, tačiau tikiu, kad ilga diskusija apie tai buvo labai naudinga“, – prisimena projektų vadovė.
Paskaitos metu mokinai pasižiūri „Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos“ sukurtą filmą „Nenurašyk, o palaikyk“. Filme yra pasakojama, parodomi visi žmogaus su DS gyvenimo tarpsniai: nuo kūdikystės iki suaugusio žmogaus. Filmas nėra vaidybinis, jame vaidina tik vienas aktorius, tad vaikai turi galimybę pamatyti, kaip gyvena žmonės su Dauno sindromu ir jų šeimos bei nuspręsti – tai visgi, jie labiau panašūs į mus visus ar skirtingi? „Džiaugiasi mano širdis, kai vaikai vienareikšmiškai sutinka – labiau panašūs“, – šypsosi Marta.
Kavinėje „Pirmas blynas“ vyksta socialinės paskaitos apie Dauno sindromą.
Paskaitos pabaigoje ji pakviečia vaikus paminėti Pasaulinę DS dieną (kovo 21 d.) mūvint skirtingas kojines bei prisiminti, kad žmonių su negalia specialieji poreikiai (kaip dažnai visuomenėje yra pabrėžiama) galbūt nėra jau tokie ypatingi, nes kiekvienas žmogus nori mylėti ir būti mylimas, nori turėti draugų, mokytis, dirbti.
Vaikai – tėvų elgesio atspindžiai
Psichologė Sonata Vizgaudienė pastebi, kad į bendrąją švietimo sistemą vis daugiau ateina vaikų, kurie turi tam tikrą negalią, tai gali būti ne tik fizinė, bet ir protinė negalia. Jų vis daugės, nes keičiasi švietimo sistema ir klasėse vaikams teks matytis, bendrauti su kiek kitokiais bendraklasiais. Todėl būtų labai sveika tam pasiruošti. „Tėvai turi suvokti, jog būtent jie yra pats svarbiausias ir pagrindinis pavyzdys savo vaikams, nesvarbu, kokio amžiaus jie bebūtų. Net ir paaugliai, patys to nenorėdami, visgi mėgdžioja savo tėvų elgesį“, – sako psichologė.
Psichologė Sonata Vizgaudienė.
S.Vizgaudienė pataria suaugusiems patiems atkreipti dėmesį, kaip jie patys reaguoja į negalią turinčius žmones: gal ir patys stebimės, spoksome, ne laiku ir ne vietoje pakomentuojame.
„Labai svarbu pradėti nuo savęs, įvertinti, kaip pats sugebi priimti kitokį žmogų. Ar sugebi žiūrėti ir bendrauti be nereikalingo gailesčio, ne pašaipiai ir ne išdidžiai, o su empatija?“, – pataria specialistė. Ji pataria tėvams, jog šie ir savo vaikams paaiškintų, jog neįgaliems žmonėms visiškai nereikia jokio gailesčio, jiems reikia mūsų supratingumo ir empatijos.
„Tai yra didžiulis skirtumas nuo gailesčio. Nes kai aš empatiškai žiūriu, tai reiškia, kad bandau tave suprasti, aš tave priimu, aš tave vertinu, tu man esi svarbus, bet aš tavęs nesigailiu. Mūsų gyvenimai yra skirtingi, skirtingos būtys, bet tu esi toks pat svarbus, kaip ir aš“, – sako psichologė.
Tokias nuostatas ji rekomenduoja perduoti ir savo vaikams. Tada ir jie žiūrės į žmones su negalia ar su kažkokiais sutrikimais kaip į sau lygius, tik turinčius kitokių ypatybių. Labai svarbu įskiepyti požiūrį, kad nors esame skirtingi, bet visi esame vienodai vertingi ir svarbūs.
Pasak psichologės, žvelgiant su empatija ir pagarba, galima neįgalaus žmogaus ir paklausti, ar nereikalinga pagalba, nes jis galbūt turi kažkokį fizinį apribojimą. Ir vaikai matydami tokį tėvų santykį irgi nebijos ir nesivaržys natūraliai ir be jokio nereikalingo gailesčio pasiūlyti savo pagalbą. Suformavus tokį požiūrį, neliks jokių paskatų patyčioms, atvirkščiai vaikai jausis stipresni mokėdami suprasti ir padėti, pasiūlyti savo draugystę.
„Juk draugaudami su kitokiais žmonėmis mūsų vaikai daug ko išmoksta, supranta, patys praturtėja, o tai yra didelė vertybė“, – įsitikinusi psichologė S.Vizgaudienė.
Specialistė pataria nevengti sunkių temų, kalbėtis su vaikais ir apie negalią, nes labai natūralu išgirsti klausimą, kodėl vienas ar kitas žmogus yra kitoks, kodėl jis taip atrodo, galbūt neįprastai elgiasi. Gal ne į visus klausimus bus paprasta atsakyti, bet tokiu atveju vaikams galima pažadėti kartu paieškoti informacijos, svarbu, jog jie nesivaržytų užduoti juos dominančių klausimų. „Jei vaikai nebijos klausti, visada žinosime, kuo jie gyvena ir kas jiems rūpi, o visada yra prasminga ieškoti atsakymų kartu“, – sako psichologė S.Vizgaudienė.
