Ar reikėtų peržiūrėti senyvo amžiaus sąvoką?
Lietuvoje senyvo amžiaus žmonėmis laikomi 60 metų ir vyresni asmenys. Vilniaus universiteto profesorius, gydytojas geriatras Vidmantas Alekna sako, kad senyvo amžiaus klasifikacija – tik susitarimo reikalas, neturintis jokios įtakos žmonių gyvenimo kokybei, skirtingai nei, pavyzdžiui, pensijinio amžiaus peržiūrėjimas.
Pasak VU profesoriaus V. Aleknos, sveikata ir išgyventi leidžianti pensija yra baziniai dalykai, užtikrinant gerą gyvenimo kokybę senatvėje: „Valstybės gerovė apima ir senyvų žmonių gerovę. Labai svarbi ta riba, kai jie nebegali išgyventi finansiškai, kai pensijos žemos. Tada apie kultūrą ir kalbos nėra. Labai svarbu bendravimas, šeima, anūkų turėjimas, užimtumas, dalyvavimas, kad žmogus save realizuotų.“
Gyvenimo kokybę senatvėje gali pagerinti sveiko senėjimo procesas – tam reikia sudaryti sąlygas oriam ir aktyviam gyventojų senėjimui. Tačiau, pasak VU profesoriaus V. Aleknos, tam trukdo vyraujantis neigiamas požiūris į senatvę: „Labai blogai gyvenimo kokybei yra neigiamas požiūris į seną žmogų, kuris yra visuose lygmenyse. Pirmiausia, senyvas žmogus dažnai pats save menkina. Dažnai jį menkina aplinkiniai, pavyzdžiui „kur tas senis čia važiuoja, aš važiuoju į darbą, per jį negaliu atsisėst.“ Valstybės prasme – diskriminacija dėl amžiaus. Kai kurios šalys yra atsisakiusios darbingo amžiaus limito, kai 65 metų ir vyresni negali užimti kai kurių pareigų.“
Pasak gydytojo geriatro, neigiamą požiūrį į senatvę atspindi ir tai, kad kratomasi net paties žodžio „senas“, jis keičiamas švelnesniu „senjoras“.
