Psichoterapeutas Julius Neverauskas: ką reiškia „priimti savo jausmus“

Karantino metu ypač dažnas patarimas „priimti savo jausmus“. Ką tai reiškia?

Priimti savo jausmus reiškia priimti vieną labai svarbią gyvenimo dalį. Mūsų gyvenimą sudaro mūsų mintys, jausmai, kūno pojūčiai ir elgesys. Šie keturi komponentai tarpusavyje susiję. Jei norime kažką keisti – nerimą, pyktį, liūdesį – neįmanoma to padaryti, jeigu mes, visų pirma, to nepripažinome ir nepriėmėme. Priimti visai nereiškia pritarti ar norėti, kad taip būtų, priimti – tai pripažinti, suprasti, kad taip yra.

Pirmas žingsnis prieš priėmimą – įsisąmoninimas, kokį jausmą ar emociją jaučiame. Jausmas – tai yra subjektyvus emocijos išgyvenimas. Pavyzdžiui, emocija yra pyktis arba nerimas, bet vieno žmogaus pyktis skirsis nuo kito žmogaus.

Jei mes norime keisti jausmą, emociją, turime ją įsisąmoninti, įsivardinti, priimti, pripažinti ir pažiūrėti, kaip mes galime ją keisti.

Karantino metu dažniausia mūsų emocija buvo nerimas ar baimė, matome, kad yra daug pykčio ir nusivylimo. Tada galime suprasti, kad visus šiuos jausmus sukelia mūsų mintys. Kodėl vieni žmonės jaučia vieną emociją, kiti – kitą? Vieniems žmonėms ta emocija yra stipriau išreikšta, kitiems mažiau – todėl, kad yra skirtingos jų mintys.

Nerimą visada sukelia mūsų mintys apie ateitį ir apie katastrofą ateityje. Dažniausiai darome mąstymo klaidas, kurios vadinasi „ateities spėjimas“ ir „katastrofizavimas“. Nes iš tiesų nežinome, kaip bus, galime tik spėti.

Bet mes esame palikuonys žmonių, kurie gyveno labai sunkiomis sąlygomis ir išliko tie, kurie labai bijojo, nerimavo, katastrofizavo. Visi kiti žuvo, nes realiai buvo nesaugu. Bet šiuo metu mes gyvename palyginti labai saugų gyvenimą. Nuo koronaviruso mirė septynios dešimtys žmonių, bet mūsų jausmai ir emocijos buvo lyg gatvėse gulėtų lavonai. Buvo ateities spėjimas ir katastrofizavimas.

Jei norime mažinti nerimą, turime pamatyti tą mąstymo klaidą. Rizika susirgti iš tikrųjų yra, bet ji yra nedidelė, daugeliui panaši kaip žūti autoįvykyje arba mirti nuo paprasto gripo. Emociją galime keisti keisdami mintis, kurios jas sukėlė. Tai vienas iš būdų, bet ne vienintelis.

Dr. Julius Neverauskas/ Asmeninio archyvo nuotr. / 123RF.com nuotr.

Rizika susirgti sunkia COVID-19 forma gal ir nedidelė, bet, pavyzdžiui, netekti darbo ar dalies pajamų – galbūt didesnė? Dėl to taip pat nerimaujama.

Labai svarbus žodis „galbūt“, galbūt neteksi darbo, galbūt ir ne. Žmonės tą „galbūt“ praleidžia. Jei mes jaučiame nerimą, tai mes neklausiame galbūt. Nerimas kyla, kai mūsų smegenys generuoja mintį, kad „tikrai“ prarasiu darbą. Mes sau sakome „galbūt“, bet mūsų smegenys sako „tikrai“. Matome, kad rizika iš principo yra maža. Krizės laikotarpiu labai daug žmonių ir įstaigų daug geriau tvarkosi.

Kitas dalykas, kad labai daug yra mūsų valioje. Žmonių blogą savijautą dėl nerimo ir baimės lemia klaidingos mintys, mąstymo klaidos. Taip pat – visų aplinkybių ir savo vaidmens, kiek yra mūsų galioje, neįsisąmoninimas. Kartais žmonės nerimauja dėl to, kas nėra mūsų galiose. Tai irgi didelė problema. Nes jausti nerimą dėl to, kas nėra mano galiose, nėra labai išmintinga. Jeigu aš negaliu pakeisti situacijos, galiu galvoti, kaip prisitaikysiu ir susitvarkysiu su iššūkiu.

Ar siekis nejausti nerimo ar jausti jo mažiau neprieštarauja tikslui priimti savo jausmus?

Kai pas mane ateina žmonės ir sako, kad nori nejausti nerimo arba baimės, sakau, kad kreiptųsi ne pas mane, o pas aukštesniąsias jėgas. Negaliu taip padaryti, bet net jei galėčiau, nedaryčiau, nes jūs žūtumėte. Jei mes nejausime nerimo ir baimės, neturėsime savisaugos, nepasiruošime iššūkiams. Tikslas – ne nejausti nerimo, bet jausti normalų, funkcionalų nerimą, adekvatų situacijai ir orientuotą į veikimą mūsų galioje. Kalbant apie virusą, turime žengti pirmą žingsnį – apsaugoti save ir artimus žmones, laikytis taisyklių ir po to galvoti, koks yra gyvenimas už viruso ribų, už probleminio rato. O ten labai daug visko yra, reikia kurti gyvenimą už problemų rato.

Kartais žmonės galvoja, kad jei mes turime problemą, tai negalime būti laimingi, susitelkę, ramesni. Ne, žmonės gali būti laimingi ir turėdami problemų. Mūsų laimė priklauso ne nuo problemų neturėjimo, o nuo tikslingo laimės patirčių kūrimo. Žmogus gali būti be kojų ar sergantis liga, bet gali būti laimingas, nes jis kuria gyvenimą už tos ligos arba negalios.

Ir laimė yra tos patirtys, jų gali būti daug, jos gali būti mažos. Mūsų smegenims nėra skirtumo, ar maloni patirtis didelė, ar maža. Mes ją vertiname kaip vieną patirtį. Pavyzdžiui, ar norėtumėte išlošti milijoną vieną kartą ar 10 tūkst. kartų po 100 eurų? Ar tūkstantį kartų po 1000 eurų? Taptumėte laimingesnis tūkstantį ar 10 tūkst. kartų.

Tai – mokėjimas pasinaudoti išmintimi: keisk, ką gali pakeisti, susitaikyk su tuo, ko negali, atskirk viena nuo kito, spręsk problemas, kiek tavo rankose ir kurk gyvenimą už problemų rato.

Pirmas žingsnis priimant savo jausmus – įsisąmoninti, kokios mintys jį sukelia? Kaip dar galime pagerinti savo savijautą?

Įsisąmoninti, kad mūsų savijautą ir būseną lemia ne gyvenimo įvykiai, bet mūsų mintys apie gyvenimo įvykius. Tas pats įvykis keturiems žmonėms gali sukelti labai skirtingus jausmus.

Pavyzdžiui, jei susilaužys koją, vienas žmogus jaus nerimą dėl ateities, kitas jaus liūdesį, nes galvos apie praeitį, kitas pyks, kad nėra taip, kaip nori, kad būtų, o kitas džiaugsis, kad susilaužė tik koją, bet ne stuburą.

Antras dalykas – įsisąmoninti šias mintis, ir pažiūrėti, kiek jos atitinka realybę, nes mes kartais susitapatiname su mintimis, o iš tikrųjų mūsų mintys yra tik mintys. Mintys – debesys, o mes – dangus. Mintys gali būti teisingos, klaidingos. Tada mes galime galvoti, kaip galime modifikuoti mintis, kad jos atitiktų realybę ir tada mūsų emocijos ir jausmai pradės atitikti realybę. Pradėsime jausti nerimo tiek, kiek reikia apsisaugoti, bet ne daugiau. Ir – labai svarbu – ne mažiau.

Yra daug moksliniais tyrimais grįstų pratybų, pavyzdžiui, autogeninė treniruotė ir kitos technikos. Labai svarbus fizinis aktyvumas. Kuo daugiau nerimo, tuo daugiau reikia fizinio aktyvumo. Fiziniai pratimai „degina“ streso hormoną ir gamina geros nuotaikos medžiagą serotoniną. Svarbu socialiniai kontaktai su mums svarbiais žmonėmis. Stenkitės neapsunkinti ir taip sunkios situacijos – pradėti kentėti dėl to, kad jaučiamės blogai arba eiti į konfliktą, kai yra ir taip daug įtampos, tada jaučiamės dar blogiau.

Kitas žingsnis – kurti malonius mažus dalykus ir gyventi kiek įmanoma pilnavertį gyvenimą tose srityse, kur galima.