Gydytojas pataria: ką daryti nuolat pasikartojant sinusitui

• Ūminį rinosinusitą (ARS), kuris apibrėžiamas kaip nuolatinis sinusitas, praeinantis per 12 savaičių. Tai dažniausia sinusito forma (serga 6-15 proc. žmonių);
• Lėtinį rinosinusitą, kurio simptomai išlieka ilgiau nei 12 savaičių ir nepraeina po pradinio sinusito gydymo. Jo sunkumas priklauso nuo to, ar yra nosies polipų, ar ne.
• Grybelinį rinosinusitą. Šis lėtinio rinosinusito potipis dar gali būti klasifikuojamas į ūminį grybelinį rinosinusitą, micetomą arba žaibinį invazinį grybelinį rinosinusitą.

Kas vyksta, atsiradus žandinio sinuso uždegimui?

Žandinis sinusas yra didžiausias iš keturių prienosinių sinusų, dėl savo anatominių ypatybių itin jautrus uždegiminiams procesams. Pagrindinė žandinio sinuso funkcija – drėkinti ir šildyti įkvėptą orą, taip pat užkirsti kelią mikroorganizmų patekimui. Be to, sinusas prisideda ir prie balso rezonanso. Galima ir evoliucinė funkcija kaip „amortizacinė zona“ traumos metu, taip apsauganti galvos smegenis.

Normali žandinio sinuso flora paprastai yra sterilių aerobinių ir anaerobinių organizmų, įskaitant bakterijas, susikaupusias į sudėtingą bioplėvelę sinuso gleivių sluoksnyje, derinys.

Užsikimšus natūraliai drenažinei angai, žandinio sinuso viduje sumažėja deguonies tiekimas ir dujų mainai, atsiranda „gleivinės sąstingis“. Sergant dažniausiai pasitaikančia ūmia sinusito forma, virusinės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos sukelia didelį nosies užgulimą, dėl kurio užsikemša žandinis sinusas ir atsiranda šis sąstingis.

Bet kokios formos obstrukcija ir vėlesnis gleivinės sąstingis sinuse sukuria palankią aplinką anaerobinei mikroflorai klestėti, skatina pūlingo sekreto susidarymą. Be to, sinuso slėgio pokyčiai kartu su vietiniu gleivinės uždegimu prisideda prie skausmo ir spaudimo simptomų veide.

Dažniausi žandinio sinusito sukėlėjai yra Streptococcus pneumoniae, Haemophilus influenzae ir Moraxella catarrhalis.

Kas gali išprovokuoti haimorito atsiradimą?

1. Anatominės variacijos – bet koks pokytis, kuris, kaip manoma, keičia žandinio ančio drenažinę angą, jos tūrį ar dydį, gali padidinti sinusito riziką, pavyzdžiui, nosies pertvaros iškrypimas, nosies polipai, sinuso hipoplazija, viršutinio žandikaulio dantų šaknų sinusuose ir kt.
2. Atopija arba alergija, t.y., alergiški žmonės gerokai dažniau serga rinosinusitu.
3. Bronchinė astma. Ryšys tarp lėtinio sinusito (daugiausia su nosies polipais) ir astmos yra gerai ištirtas. Daugelis tyrimų parodė, kad astma sergantiems asmenims, ypač tiems, kurie kenčia nuo sunkios astmos, priklausomos nuo steroidų, būdingi sinusų gleivinės sutrikimai. Taip pat pastebėta, jog kuo sunkesnė astma, tuo sunkesnis sinusitas. Beje, astmos simptomai pagerėjo po medicininio ir (arba) chirurginio sinusito gydymo.
4. Aspirinas. Nustatyta, kad padidėjęs jautrumas aspirinui yra susijęs su nuolatine lėtinio sinusito forma, dažniausiai su nosies polipais. Kartu su sunkia astma šis ligos procesas buvo pavadintas „aspirino triada“. Tai daro įtakos nosies polipų recidyvui po operacijos.
5. Aplinka. Keletas aplinkos veiksnių buvo siejami su padidėjusiu sinusito dažniu, buvo nustatyta didesnė rizika tarp pacientų, kurie buvo veikiami cheminių oro teršalų, įskaitant farmacinius produktus, šalutinius kopijavimo rašalo produktus, dūmus ir oro drėgnumą.
6. Mukociliarinio klirenso sutrikimas. Tai gali būti dėl sumažėjusio kiekio specialių sinusą dengiančių ląstelių, dėl ko pablogėja gleivių nutekėjimas iš sinuso, tokiu būdu sukuriama aplinka, palanki bakteriniam ar virusiniam sinusitui.
7. Rūkymas. Tikėtina, kad rūkymas sumažina normalios mikrobiologinės floros buvimą nosies ir sinusų erdvėse, leisdamas daugintis patogeniniams mikroorganizmams ir taip sukelia padidėjusio jautrumo reakciją sinusų gleivinėje.
8. Gastroezofaginis refliuksas.
9. Odontogeninis sinusitas. Manoma, kad maždaug 15–24 proc. žandinio sinusito atvejų yra odontogeninės kilmės, o kai kurie tyrimai rodo, kad šis skaičius siekia net 40 proc.

Kaip atpažinti sinusitą?

Išskiriami pagrindiniai sinusito požymiai:

• Skausmas veide ir aplink akis,
• Spaudimo / obstrukcijos pojūtis,
• Pūlinga sloga,
• Hiposmija (uoslės sutrikimo rūšis, dėl kurios sumažėja gebėjimas užuosti),
• Karščiavimas.

Kai kuriems asmenims, kuriems įtariamas sinusitas, būdingi mažieji požymiai:

• galvos skausmas,
• nuovargis,
• dantų skausmas,
• halitozė (blogas burnos kvapas),
• kosulys ir ausų skausmas / pilnumas.

Ūminė rinosinusito forma paprastai pasireiškia persirgus virusine viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Po pradinės 7–10 dienų virusinės infekcijos fazės, kuri palaipsniui gerėja, pacientams neretai simptomai ima sunkėti, pavyzdžiui, išskyros, kurios buvo skaidrios virusinės infekcijos pradinėse stadijose, tampa geltonos, žalios arba pilkos spalvos. Atsiranda ankščiau minėti sinusito požymiai.

Pacientams, kuriems įtariamas lėtinis rinosinusitas, gali pasireikšti ūminio rinosinusito simptomai, tačiau jie gali būti lengvesni, nesant polinkio į viršutinių kvėpavimo takų infekciją, įskaitant karščiavimą. Dažniausias pacientų nusiskundimas – ūmaus rinosinusito gydymas nebuvo veiksmingas. Nepriklausomai nuo to, ar lėtinio sinusito priežastis yra nosies polipų buvimas, ar ne, pacientai dažnai jaučia veido skausmą ar spaudimą, vargina tiek išpučiamos, tiek atkrenkščiamos išskyros ir nedidelis nuolatinis nuovargis.

Skubi chirurginė intervencija būtina, kai sergant sinusitu pasireiškia šie simptomai:

• Kraujavimas.
• Proptozė („akių išvirtimas“)/diplopija (dvejinimasis akyse).
• Žandikaulio parestezija (jautrumo sutrikimas, „užtirpimas“).
• Intraorbitalinės komplikacijos (lokalizuojasi akiduobėje) / intrakranijinės komplikacijos (galvos smegenyse.
• Osteomielitas.

Kaip haimoritas diagnozuojamas?

Diagnostikos metu itin svarbi nosies apžiūra: pirmiausia atliekama priekinė rinoskopija, kurios metu esant sinusitui, stebima uždegiminė nosies gleivinė, išskyros, galima pastebėti polipus, įvairius anatominius pokyčius.

Šiuolaikinėje otorinolaringologijoje paciento apžiūra neatsiejama nuo endoskopijos, kurios metu kietu ar lanksčiu endoskopu galima įvertinti pakitimus daug detaliau, pastebėti daug mažesnes detales, kurios gali turėti įtakos ligos eigai, įvertinti veido daubų, ypač žandinio ančio naturalią atsivėrimo angą. Nosies endoskopija gali būti atliekama 3, 6, 9 ir 12 mėnesių intervalais, sergant lėtinėmis ligomis, siekiant įvertinti uždegimo laipsnį, išskyras ir nosies polipų dydį.

Svarbus ir burnos minkštųjų bei kietųjų audinių įvertinimas. Norint atmesti pirminę etiologiją, kuri gali sukelti 5–10 proc. ūminio rinosinusito atvejų, reikia atidžiai įvertinti dantų (būklę) sąnarį. Tam reikalingas išsamus dantų ėduonies, periapikinių ir (arba) periodonto infekcijų, esančių distaliau nuo ilties, įvertinimas.

Kai keli dantys yra vienašališkai jautrūs smūgiams, o kliniškai ar (radiologiškai) radiografiškai nėra koreliacijos su dantų patologija, tikėtina diagnozė yra ne odontologinis sinusitas. Šį pojūtį taip pat gali sukelti veido ar galvos judesiai. Taip yra dėl glaudaus nervinio ryšio tarp viršutinio žandikaulio sinuso ir viršutinių krūminių dantų. Skausmas arba spaudimo pojūtis taip pat atsiranda palpuojant aukščiausią viršutinio žandikaulio vagos dalį.

Pasikartojantys ūminio rinosinusito epizodai (daugiau nei 3 per metus) reikalauja plačiau apsvarstyti pagrindinį priežastinį veiksnį. Reikėtų įvertinti, ar nėra tokių būkliu kaip imunodeficitas, cistinė fibrozė, ciliarinė disfunkcija ir anatominiai sutrikimai.

Radiologiniai tyrimai

Rinosinusito diagnostikai dažnai prireikia ir radiologinių tyrimų.

Kalbant apie paprastąją rentgenogramą, ji yra ekonomiška priemonė žandinio ančio uždegimui diagnozuoti, tačiau ne visais atvejais suteikia išsamų žandinio sinuso vaizdą. Rentgenogramos metu galima diagnozuoti arba paneigti rinosinusitą, bet ji nepateikia jokios informacijos apie būklės sunkumą. Dažniausia užtenka ototinolaringologinės apžiūros, pasitelkus endoskopinę įrangą.

Kompiuterinė tomografija (KT) suteikia trimatę sinusų vizualizaciją ir gali patvirtinti, ar yra rinosinusitas. KT turėtų būti svarstoma tik tais atvejais, kai paciento simptomai yra neaiškūs arba pirmosios eilės medicininis gydymas nepadėjo reikšmingai palengvinti simptomų. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad atliekant sinusų kompiuterinę tomografiją, reikia įtraukti ir viršutinius dantis, kad būtų galima įvertinti jų galimą dalyvavimą ligos procese. Lėtinio rinosinusito atveju, atlikus KT, galima nustatyti gleivinės sustorėjimą, skysčio susikaupimą, drenažinių angų būklę, pastebėti cistas ar navikus. Šiuo atveju KT yra tarsi žemėlapis, kuriuo remiantis galima planuoti chirurginį gydymą.

Magnetinio rezonanso tyrimas (MRT) leidžia geriau interpretuoti minkštųjų audinių išvaizdą sinusuose. Tai nėra svarbu daugeliui nekomplikuoto viršutinio žandikaulio sinusito atvejų. MRT naudojamas tik tais atvejais, kai nestebima žandinio sinuso akivaizdžios obstrukcijos, kaulų anomalijų ar odontogeninės patologijos.

Haimorito gydymo būdai

• Konservatyvus gydymas

Ūminio sinusito atvejais, kai yra pirminė virusinė ir antrinė bakterinė infekcija, gydymo tikslas yra palengvinti simptomus, įskaitant skausmą, nosies užgulimą ir išskyras per 2–3 savaites, kol jis išnyks. Ankstyvosiose stadijose antibiotikai nerekomenduojami. Gydymas dažniausia yra simptominis.
Esant žandinio ančio uždegimui, skausmui malšinti gali būti naudojami analgetikai. Įrodyta, kad nosies plovimas jūros vandeniu ir dekongestantai yra veiksmingos priemonės rinosinusito gydymui, skatinančios greitesnį drenažo atsistatymą.

Jei yra lėtinio sinusito požymių, reikia nustatyti ir pašalinti galimus rizikos veiksnius, vengti provokuojančių veiksnių, galinčių sustiprinti alergijas ir astmos paūmėjimus. Žinoma, pacientai turėtų būti skatinami mesti rūkyti bei vengti pasyvaus rūkymo. Jei ūminio sinusito simptomai trunka ilgiau nei 10 dienų, gali būti platesni medicininio gydymo būdai.

• Nosies užgulimą mažinantys vaistai

Vietiniai nosies užgulimą mažinantys vaistai gali būti siūlomi kaip priemonė sinonazalinei ventiliacijai pagerinti, sumažinant gleivinės sekreciją, nosies užgulimą.

• Vietiniai gliukokortikosteroidai į nosį

Vietiniai intranazaliniai gliukokortikosteroidai (hormoniniai vaistai, purškiami į nosį) gali būti naudojami, gydant užsitęsusį ūminį rinosinusitą arba lėtinį rinosinusitą kaip papildoma arba monoterapija prieš antibiotikų vartojimą. Suaugusiems pacientams jie gali būti naudojami iki 3 mėnesių.

• Sisteminiai gliukokortikosteroidai

Sisteminiai gliukokortikosteroidai skiriami labai atspariems lėtinio rinosinusito atvejams, ypač alergiškiems pacientams. Šie vaistai pagerina sinusų ventiliaciją, sumažina polipų dydį ir sutrikusią uoslę.

• Antimikrobinė terapija

Daugelio tyrimų metu nustatyta, kad nežiūrint to, ar buvo skirtas gydymas antibiotikais, ar ne – 71 proc. pacientų nekomplikuoto ūminio sinusito simptomai išnyko per dvi savaites. Antibiotikų terapija turėtų būti skirta ūminiam rinosinusito paūmėjimui, kai simptomai nepraeina po 7–10 dienų, arba sunkiais atvejais, kai yra sisteminio išplitimo požymių, įskaitant karščiavimą ir stiprų vienpusį veido skausmą.

• Chirurgija

Chirurginė intervencija įprastai atliekama ausų, nosies ir gerklės ligų gydytojų ir paprastai rekomenduojama, esant nesėkmingam lėtinio sinusito gydymui arba kaip pirmasis ūminio grybelinio rinosinusito gydymas. Operacijos tikslas – atkurti normalią funkciją, gerinti ventiliaciją ir atstatyti fiziologinį sinusų mukociliarinį drenažą. Chirurginis gydymas gali būti orentuotas į priežastinių veiksnių šalinimą, taigi, atkliekamos tokios operacijos kaip septoplastika (nosies pertvaros operacija), konchoplastika (nosies kriauklų operacija), infundibulotomia (žandinių ančių angų išplatinimas).