Parkinsono liga – tai lėtinė progresuojanti neurodegeneracinė liga, kurios metu nyksta tam tikros galvos smegenų srities, dalyvaujančios judesių kontrolėje, ląstelės. Esant šiai ligai, sulėtėja ir pasunkėja žmogaus judesiai.
Lietuvoje Parkinsono liga serga apie 11 tūkst. žmonių, iš kurių dauguma – vyresni nei 50 metų amžiaus, tačiau vienam iš dešimties ligonių ji prasideda iki minėto amžiaus.
Liga prasideda dėl dopamino kiekio sumažėjimo nervų sistemoje, dėl šią medžiagą gaminančios tam tikros galvos smegenų zonos, vadinamos juodąja medžiaga, ląstelių nykimo. Taip pat neretai sutrinka ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, dalyvaujančių informacijos perdavime, pusiausvyra, todėl lėtėja ar visai išnyksta nervinio impulso plitimas tose srityse, kurios dalyvauja judesių kontrolėje.
Liga progresuoja pamažu. Pradžioje ligoniui ima drebėti viena ranka ar koja, vėliau ir kitos galūnės, gali drebėti galva ar apatinis žandikaulis ir kt. Drebėjimas paprastai sustiprėja susijaudinus, o išnyksta miego metu.
Paciento judesiai ilgainiui tampa lėti, sunkūs, todėl jis vis mažiau gestikuliuoja, sutrinka stovėsena, eisena ir pusiausvyra. Sergantiems Parkinsono liga vis sunkiau išlaikyti pusiausvyrą, sukaustymas būna ryškiausias galūnėse. Sulėtėja ir mąstymas, neretai kartu nustatoma ir depresija.
Tikslios priežastys nėra žinomos. Patikimiausias Parkinsono ligos rizikos veiksnys yra amžius.
Galimos priežastys, kurios gali sąlygoti antrinio parkinsonizmo vystymąsi:
Įtaręs Parkinsono ligą šeimos gydytojas pacientą nukreipia neurologo konsultacijai. Diagnostika remiasi pagrindiniais klinikiniais simptomais – tai drebėjimas, judesių sulėtėjimas ir pasunkėjimas, galūnių sukaustymas.