Osteomielitas

Osteomielitas – tai pavojinga pūlinė infekcinė kaulų čiulpų liga (uždegimas). Tačiau izoliuotas kaulų čiulpų uždegimas pasitaiko labai retai. Pūlinis uždegimas, prasidėjęs kaulų čiulpuose, paprastai greitai plinta į kaulinę medžiagą, antkaulį, kraujagysles, galiausiai uždegimas paliečia visą kaulą.

Kas sukelia osteomielitą?

Šią infekcinę ligą dažniausiai sukelia įvairūs mikrobai, tokie kaip auksinis stafilokokas, streptokokas ir kt. Šios bakterijos į kaulą gali patekti keliais būdais: 

1) iš kraujo, pavyzdžiui, sergant plaučių uždegimu, bakterijos gali patekti į kraują, o su krauju jos atnešamos į kaulus; 
2) iš pūlingo židinio, pvz., sergant sinusitu ar esant dantų pūliniui; 
3) esant traumoms ar atviram lūžiui.

Kokiais simptomais ši liga pasižymi?

Hematogeniniam osteomielitui būdinga:

• nugaros skausmas, kuris stiprėja judant ir nepraeina, net ir vartojant priešuždegiminius vaistus, 
• stuburo judesių apribojimas, 
• gali būti karščiavimas (temperatūra būna neaukšta).

Vaikų hematogeniniam osteomielitui būdinga:

• pakilusi temperatūra (iki 39–40ºC, su šalčio krėtimu),
• vienos galūnės skausmas (skausmas labai stiprus, vaikas negali miegoti, judinti, eiti),
• galūnės funkcijos sutrikimas.

Potrauminio osteomielito simptomai: 

• lokalizuotas skausmas, 
• pažeista vieta tarsi dega, 
• juntamas patinimas, paraudimas, fistulės.

Kas dažniau serga osteomielitu?

Osteomielitas būna ūminis arba lėtinis. Ūminis hematogeninis osteomielitas – tai augančio organizmo liga (suaugusiems dažniau pasitaiko trauminis osteomielitas). Taigi, 90–95 proc. ligonių, sergančių hematogeniniu osteomielitu, yra vaikai ir paaugliai. 

Taip pat didesnį polinkį sirgti osteomielitu turi senyvi žmonės, ypač turintys pragulų, bei asmenys, kurie serga cukriniu diabetu, ateroskleroze ir kt.

Išskiriamos 3 ūmaus hematogeninio osteomielito formos:

1. Toksinė–adinaminė (septicemija) – osteomielito eiga žaibiška. Liga pasireiškia sunkia intoksikacija, hipertermija, traukuliais, sepsiniu šoku, labai minimalūs vietiniai simptomai. Ligonis gali mirti per 1–2 paras, dar nespėjus pastebimai pakisti kaului. Jei diagnozė neaiški, o būklė sunki, reikia pagalvoti apie osteomielitą, jei būklė nėra sunki – apie naviką.

2. Septikopieminė – 20–40 proc. atvejų. Būdinga pakilusi temperatūra, ligonis sąmoningas, intoksikacija nėra itin ryški, yra židinių kitose organuose (pneumonija, perikarditas, pūliniai kepenyse).

3. Vietinė – būdingi lokaliniai, labiau riboti, ne tokie ryškūs pakitimai. Minimalūs bendri simptomai. Ligonio būklė būna patenkinama, be ryškesnių organizmo intoksikacijos požymių.

Kaip diagnozuojamas ir gydomas osteomielitas?

Osteomielito diagnostika turi būti skubi – įtarus vaikui ligą, tėvai privalo skubiai kreiptis į gydytoją. Diagnozuojama kliniškai ir pagal vaizdinius tyrimus. Atliekamos kaulo punkcijos ir gauto kaulų čiulpų turinio mikroskopija. Neretai echoskopija gana tiksliai padeda nustatyti atritą.

Dažniausiai osteomielitas pradedamas gydyti antibiotikais, kurie leidžiami į veną. Atliekami kraujo, sąnarių skysčio pasėliai, į kuriuos atsižvelgiant vieni antibiotiniai vaistai gali būti keičiami kitais. Paprastai antibiotikų kursas tęsiasi iki 6–8 savaičių.

Tačiau tam, kad tinkamai kaulas išsivalytų ir būtų sunaikinti ligą sukėlę mikrobai, antibiotikų gydymo gali ir nepakakti. Skiriama operacija, kuria siekiama pašalinti pakenktą kaulo dalį, o likusią ertmę užpildyti sveiku kaulu. 

Profilaktiniai patarimai:

• Po operacijos ar įvykusio sužalojimo, žaizdos turi būti kruopščiai prižiūrimos, uždengiamos steriliais įtvarais, kad nepatektų infekcija;
• Kvėpavimo takų ir kitos infekcijos turi būti gydomos laiku, o lėtinės ligos, tokios kaip cukrinis diabetas kontroliuojamos.
• Mityba turi būti subalansuota, patariama valgyti daug baltymų ir vitaminų turinčius maisto produktus.