OPINIS KOLITAS – tai lėtinis storosios žarnos uždegimas, kuris prasideda dėl genetiškai sąlygoto sutrikusio imuninio žarnų gleivinės atsako į žarnų bakterinės floros antigenus. Sergant opiniu kolitu, uždegiminiai pokyčiai prasideda nuo tiesiosios žarnos ir plinta proksimaliai, pažeisdami visą storosios žarnos gleivinę, jie yra paviršiniai, apima tik gleivinę ir pogleivį.
Iki šiol nėra žinoma tiksli opinio kolito priežastis. Anksčiau buvo manoma, kad ligos atsiradimui turi įtakos netinkama mityba ar stresas. Tačiau dažniausiai ši liga kyla dėl sutrikusio žarnų gleivinės imuninio atsako į žarnų turinyje esančius antigenus genetiškai į tai linkusiam asmeniui.
Genetiniai pokyčiai lemia imuninio atsako pobūdį ir gaminamų citokinų kombinaciją: padidėja uždegimą sukeliančių ir/arba sumažėja priešuždegiminių. Reikšmės turi ir žarnų gleivinės barjerinės funkcijos sutrikimai (padidėjęs epitelio pralaidumas, sutrikusi gleivių gamyba), enterinės nervų sistemos ir mikrocirkuliacijos būsena. Uždegiminį atsaką išprovokuoja antigenas, kuris, manoma, yra normali žarnyno flora ar įprastinė infekcija. Procese dalyvauja tiek imuninės, tiek neimuninės ląstelės, sukeliama išplitusi uždegiminė reakcija.
Objektyvūs pokyčiai nustatomi, esant sunkiai ligos formai: pablyškusi oda ir gleivinės, pablogėjęs audinių elastingumas, pakilusi kūno temperatūra, tachikardija, papūstas pilvas, čiuopiant nustatomas vietinis skausmingumas ties pakenkta storosios žarnos dalimi. Kas penktam sergančiajam opiniu kolitu pakinta kitų organų sistemos.
Pagridninė diagnostika – vaizdiniai tyrimai ir biopsija. Diferencijuoti reikia nuo ligų, pasireiškiančių viduriavimu kraujingomis išmatomis. Kadangi dažniausia viduriavimo priežastis – infekcija, pirmiausia diferencijuojama nuo ūminį infekcinį kolitą sukėlusių bakterijų, taip pat nuo Krono ligos, pseudomembraninio kolito, išeminio kolito, divertikuliozės ir žarnų vėžio.
Dažniausiai atliekama kolonoskopija – endoskopinis storosios žarnos tyrimas, kurio pagalba galima nustatyti būdingus pakitimus, t.y. gleivinės paraudimą ir patinimą, erozijas, kraujavimą iš ligos apimtų vietų ir kt. Kolonoskopijos metu paimami audinio gabalėliai (biopsijos), o histologas patvirtina diagnozę.