Kifozė

Kifozė (gr. kyphos – sulinkęs, kuprotas) – tai stuburo krūtinės dalies iškrypimas į nugarinę pusę (dažnai pastebima kupra). Kifozė neretai gali sukelti galvos ir kaklo skausmus, paskatinti išvaržų atsiradimą.

Išskiriamos trys kifozės formos:

1. Posturalinė kifozė – bene dažniausia kifozės forma, kurios išsivystymui didžiausią įtaką daro netaisyklinga laikysena. Ši kifozės forma dažniau pasireiškia vaikams ir paaugliams.  
2. Scheurmanno kifozė – sukelia pokyčius slanksteliuose, kurie gali prisidėti prie skoliozės atsiradimo. Ši kifozės forma paprastai prasideda paauglystėje.  
3. Įgimta hiperkifozė – retesnė forma, pasireiškianti dėl netaisyklingo slankstelių vystymosi dar iki gimimo ir galinti sukelti pakitimus stubure.

Padidėjusios kifozės simptomai:

• polinkis kūprintis;
• netaisyklinga laikysena;
• nugaros skausmas;
• raumenų nuovargis;
• sunkesniais atvejais juntamas apsunkintas kvėpavimas, dusulys ar skausmas krūtinės srityje;
• silpnumas ar dilgčiojimas kojose.

Kaip kifozė diagnozuojama ir gydoma

Kifozę diagnozuoti gali tik kineziterapeutas ar gydytojas specialistas, atlikęs išsamius fizinio pajėgumo, neurologinius tyrimus. Pacientui gali būti atliekamas rentgeno tyrimas, kompiuterinė tomograma ar magnetinio rezonanso (MRT) tyrimas.

Kuo kifozė anksčiau diagnozuojama ir pradedama gydyti, tuo didesnė tikimybė užkirsti kelią ligos progresavimui bei stuburo deformacijoms.

• Kifozės gydymui itin svarbūs reguliariai atliekami kineziterapiniai pratimai, kurių tikslas – stiprinti nugaros ir pilvo raumenis, gerinti lankstumą. Atliekant šiuos pratimus, pristabdomas kifozės progresavimas, pagerinama laikysena.
• Įvertinus paciento bendrą kūno ir stuburo būklę, kineziterapiniai pratimai pacientui gal būti derinami su medikamentų vartojimu. 
• Itin retais ir sunkiais atvejais, gali prireikti stuburo operacijos.